2022 Balkanai+Sicilija
2022 Balkanai+Sicilija
Sveiki,
noriu pasidalinti mano su Giedriumi kelione, kurios tikslas buvo Juodkalnija ir Albanija, tačiau gavosi ne visai taip.
1d - birželio 3d, penktadienis
Vilnius-Lomza
Po įtemptos savaitės prasideda kelionė į Balkanus. Aš ir Giedrius startuojame iš Vilniaus penktadienį po darbų 17.30. Šiandienos planas aiškus, nuvykti iki nakvynės prie Lomžos, bet dar Augustave sustojame suvalgyti vakarienės.
2d - birželio 4d, šeštadienis
Lomza – Kosice
Ryte prie pusryčių stalo svarstome link Katovicų ar Žešuvo važiuoti, tačiau matome, kad lietaus nepavyks išvengti. Nusprendžiame judėti link Žešuvo, iki pietų dar be lietaus, o vėliau jau teko stoti ir apsirengti aprangą nuo lietaus. Išmaudė mus kaip reikiant, tokia va ta atostogų pradžia. Užsakome nakvynę Košice mieste ir ramiai judame, tai vingiuotais keliukais, tai greitkeliais. Atvykstame prieš 20 val, nes slovakų viešbutis sugalvojo bauduoti jeigu atvyktume vėliau, dar ir už motociklų pastatyti į garažą pareikalavo papildomo mokesčio. Vakare nusprendžiame nueiti į senamiestį pavalgyti, bet neįvertinome atstumo, tai pamankštinome kojas. Po vakarienės ir kelių alaus jau grįžome su taxi.
3d - birželio 5d, sekmadienis
Kosice – Sabac
Išvažiuojame iš Slovakijos į Vengriją, nors Dievas Garminas primygtinai siūlė judėti per Ukrainą. Vengrijos šiaurinė ir pietinė dalys pasirodė skirtingos. Šiaurinė labiau skurdesnė, o pietinė su gražiais namukais, prižiūrėtomis vejomis ir keliukais. Įvažiuojame į Serbiją. Pradžioje daug tiesių ruožų, o tik prie Novi Sad sutinkame šiokius tokius kalnus. Matyt, kad šią šalį prisiminsiu kaip autoservisų kraštu, nes jų ten tiesiog pilna.
4d - birželio 6d, pirmadienis
Sabav- Slap
https://goo.gl/maps/Uha2e84djwMxRekq9
Gauname po žinutę, kad išnaudojome 80 proc telefono sąskaitos limito, o tik atostogų pradžia. Štai tau tai. Užsakome nakvynę Slap miestelyje Juodkalnijoje, Giedrius nustato navigacijoje vingiuotus kelius ir judame. Jau vis daugiau kalnų ir gražių kelių, tačiau vėl mus užklumpa lietus ir toks stiprus. Sustojame persirengti, bet mus greitai pakviečia po stogu terasoje pietavę serbai. Palaukiame 10-15 min, apsirengiame ir judame. Lietus vėl sustiprėjo, o mes kalnų keliukais judame. Automobiliai jau pradeda stoti šalikelėse, tai ir mes suradę vietą stabtelim pailsėti ir papietauti. Kol pavalgome, debesis nunešė į kitą pusę. Tikslas aiškus, judame toliau, Garminas ir toliau rodo kelią. Sustojame prie netyčia pamatyto traukinių "muziejaus" - https://goo.gl/maps/soBNzLRdbmFtYtXJ6.
Apsižvalgome trumpai ir judame link Juodkalnijos, o ir matome, kad pasienis netoli. Stebuklingu būdu ir mūsų didžiulei nuostabai privažiuojame Bosniją ir Hercegoviną. Sustojame degalinėje susivokti kas čia įvyko, nes visai ne taip planavome. Atgal neapsisuksi, tai pajudėjome toliau ir likome sužavėti keliais bei vaizdais. Ne tokį vaizdą mintyse sau piešiau. Bosniai tikrai iš gerosios pusės nustebino. Įvažiavome į M18 kelią, kuris veda į Juodkalniją. Pasijutau kaip džiunglėse. Kelias siauras, dar blogos kokybės, raudonas smėlis su moliu, kalnų tarpekliai, šalia upė teka, skardžiai, bet emocijų pilnos kelnės. Į Juodkalniją veda medinis tiltas per upę nematęs remonto matyt nuo pastatymo. Po truputi tamsėja, o mes judame nuostabiu keliu Pivos kanjonu. Pakankamai greit sutemo, o mes skubame iki nakvynės greitais vingiais. Paskutiniai 10 km siauru keliuku tamsoje, o mano žibintai šviečia į dangų dėl apkrautos galinės motociklo dalies. Atvažiuojame 22 val vietoje planuotos 16 val, bet diena buvo nuostabi su daug įspūdžių.
5d - birželio 7d, antradienis
Slap-Kotor – Cetinje-Budva-Slap
https://goo.gl/maps/d7wzdeGT5XqSH7g56
Pasitikrinam prognozes, laukia puiki diena, todėl nusprendžiame judėti link Kotoro. Patiko Juodkalnijos keliai, o aš vis labiau suprantu dėl ko čia atvažiavau. Prie Kotoro šiokie tokie kamščiai, bet pasiekiame parkingą, persirengiame ir pasivaikštome bei pasigrožime senamiesčiu. Turistų daug, o ir temperatūra vis kyla. Tai pietus ir lekiam aplankyti Petro. Tik Dievas Garminas nusprendžia vėl mums parodyti geresnį maršrutą ir kylame į kalną taku tinkamo dviračio pločiui bei pakankamai stačiu keliuku su staigiais posūkiais. Tikra įgūdžių lavinimo mokykla. Įveikę šitą ruožą mėgaujamės įspūdingais Kotoro serpentinais bei vaizdais į miestą. Po jų iki Cetinje važiuojame sutvarkytu bei smagiu P1 keliu. Ten išgeriam kavos, nusiperkam sim kortelę ir judame link Lovcen Nacionalinio parko. Kelias siauras, bet smagus, o mes pasigavę 3 lenkus motociklininkus vingiuojame į viršūnę. Įvažiavimas ir įėjimas mokami (2e+5e). Užlipam laiptais ir atsiveria nuostabi panorama į visas puses. Pasigrožėję ir pailsėję pajudėjome iki Budvos, o ten mūsų laukia maudynės jūroje ir vakarienė. Tikra atgaiva po tokios karštos dienos. Kad nereiktų vėl važiuoti tamsoje, pasirenkame tiesesnį kelią. Nuostabi diena ir žavinti Juodkalnija.
6d - birželio 8d, trečiadienis
Slap – Durres
Jau vakar matėme, kad liūdnos orų prognozės. Tikėjomės ryte pamatyti geresnį vaizdą, bet jau bevalgant pusryčius prasidėjo stiprus lietus ir situacija nepasikeis. Vieną dieną galėtume pailsėti, bet 4-5dienas į priekį nieko gero nežadėjo. Kaimyninėse šalyse buvo užslinkęs tas pats lietaus ciklonas, tad svarstėme teleportuotis kitur: Iš Dubrovniko į Italiją laisvų vietų keltuose nebebuvo, tačiau radom laisvų vietų kelte iš Albanijos Durres miesto į Barį Italijoje. Štai tai kelionės posūkis. Ryte tranzitas į Albaniją, ramiai, neskubam, laiko yra. Nuotykių ir vaizdų nesitikime. Įvažiavus į Albaniją pasijuto toks skurdumas, daug servisiukų ir plovyklų pakelyje, nusiprausiam žirgus po 2eur. Pravažiavome Shkoder miestą, bet simpatijų jis nesukėlė, o tik kažkokį nesaugumo jausmą, bent jau man. Prieš mus išlindo 7 ar 8 rumunų motociklininkai išvažiavę iš degalinės ir mes paskui prisikabinom. Greitis beveik visur buvo viršijimas dvigubai, trigubai (bet dažniausiai nurodomos 50 km/h ribojimai), lenkiama per ištisines, dvigubas ištisines, sankryžas, ten jau reikėjo dirbti. Policijos patruliai stovėjo kas 3-5 km, bet jie net nežiūrėjo į mūsų pusę, net sakyčiau, kad ignoravo. Buvome apstulbę. Vėl pradėjo lyti, sustojome apsirengti ir pametėme juos iš akiračio. Likus pusei kilometro iki kelto, žioptelėjau ir kliudžiau Giedriaus šoninį krepšį, ir kritau. Visi sveiki, tik krepšius reikia susitvarkyti. Arti randame servisiuką, meistras mums padeda, sutvarko, kad galima būtų važiuoti. Viskas baigėsi pakankamai laimingai, bet ne tokių nuotykių tikėjausi. Sulaukėme kelto ir visą naktį plaukėme iki Bario.
noriu pasidalinti mano su Giedriumi kelione, kurios tikslas buvo Juodkalnija ir Albanija, tačiau gavosi ne visai taip.
1d - birželio 3d, penktadienis
Vilnius-Lomza
Po įtemptos savaitės prasideda kelionė į Balkanus. Aš ir Giedrius startuojame iš Vilniaus penktadienį po darbų 17.30. Šiandienos planas aiškus, nuvykti iki nakvynės prie Lomžos, bet dar Augustave sustojame suvalgyti vakarienės.
2d - birželio 4d, šeštadienis
Lomza – Kosice
Ryte prie pusryčių stalo svarstome link Katovicų ar Žešuvo važiuoti, tačiau matome, kad lietaus nepavyks išvengti. Nusprendžiame judėti link Žešuvo, iki pietų dar be lietaus, o vėliau jau teko stoti ir apsirengti aprangą nuo lietaus. Išmaudė mus kaip reikiant, tokia va ta atostogų pradžia. Užsakome nakvynę Košice mieste ir ramiai judame, tai vingiuotais keliukais, tai greitkeliais. Atvykstame prieš 20 val, nes slovakų viešbutis sugalvojo bauduoti jeigu atvyktume vėliau, dar ir už motociklų pastatyti į garažą pareikalavo papildomo mokesčio. Vakare nusprendžiame nueiti į senamiestį pavalgyti, bet neįvertinome atstumo, tai pamankštinome kojas. Po vakarienės ir kelių alaus jau grįžome su taxi.
3d - birželio 5d, sekmadienis
Kosice – Sabac
Išvažiuojame iš Slovakijos į Vengriją, nors Dievas Garminas primygtinai siūlė judėti per Ukrainą. Vengrijos šiaurinė ir pietinė dalys pasirodė skirtingos. Šiaurinė labiau skurdesnė, o pietinė su gražiais namukais, prižiūrėtomis vejomis ir keliukais. Įvažiuojame į Serbiją. Pradžioje daug tiesių ruožų, o tik prie Novi Sad sutinkame šiokius tokius kalnus. Matyt, kad šią šalį prisiminsiu kaip autoservisų kraštu, nes jų ten tiesiog pilna.
4d - birželio 6d, pirmadienis
Sabav- Slap
https://goo.gl/maps/Uha2e84djwMxRekq9
Gauname po žinutę, kad išnaudojome 80 proc telefono sąskaitos limito, o tik atostogų pradžia. Štai tau tai. Užsakome nakvynę Slap miestelyje Juodkalnijoje, Giedrius nustato navigacijoje vingiuotus kelius ir judame. Jau vis daugiau kalnų ir gražių kelių, tačiau vėl mus užklumpa lietus ir toks stiprus. Sustojame persirengti, bet mus greitai pakviečia po stogu terasoje pietavę serbai. Palaukiame 10-15 min, apsirengiame ir judame. Lietus vėl sustiprėjo, o mes kalnų keliukais judame. Automobiliai jau pradeda stoti šalikelėse, tai ir mes suradę vietą stabtelim pailsėti ir papietauti. Kol pavalgome, debesis nunešė į kitą pusę. Tikslas aiškus, judame toliau, Garminas ir toliau rodo kelią. Sustojame prie netyčia pamatyto traukinių "muziejaus" - https://goo.gl/maps/soBNzLRdbmFtYtXJ6.
Apsižvalgome trumpai ir judame link Juodkalnijos, o ir matome, kad pasienis netoli. Stebuklingu būdu ir mūsų didžiulei nuostabai privažiuojame Bosniją ir Hercegoviną. Sustojame degalinėje susivokti kas čia įvyko, nes visai ne taip planavome. Atgal neapsisuksi, tai pajudėjome toliau ir likome sužavėti keliais bei vaizdais. Ne tokį vaizdą mintyse sau piešiau. Bosniai tikrai iš gerosios pusės nustebino. Įvažiavome į M18 kelią, kuris veda į Juodkalniją. Pasijutau kaip džiunglėse. Kelias siauras, dar blogos kokybės, raudonas smėlis su moliu, kalnų tarpekliai, šalia upė teka, skardžiai, bet emocijų pilnos kelnės. Į Juodkalniją veda medinis tiltas per upę nematęs remonto matyt nuo pastatymo. Po truputi tamsėja, o mes judame nuostabiu keliu Pivos kanjonu. Pakankamai greit sutemo, o mes skubame iki nakvynės greitais vingiais. Paskutiniai 10 km siauru keliuku tamsoje, o mano žibintai šviečia į dangų dėl apkrautos galinės motociklo dalies. Atvažiuojame 22 val vietoje planuotos 16 val, bet diena buvo nuostabi su daug įspūdžių.
5d - birželio 7d, antradienis
Slap-Kotor – Cetinje-Budva-Slap
https://goo.gl/maps/d7wzdeGT5XqSH7g56
Pasitikrinam prognozes, laukia puiki diena, todėl nusprendžiame judėti link Kotoro. Patiko Juodkalnijos keliai, o aš vis labiau suprantu dėl ko čia atvažiavau. Prie Kotoro šiokie tokie kamščiai, bet pasiekiame parkingą, persirengiame ir pasivaikštome bei pasigrožime senamiesčiu. Turistų daug, o ir temperatūra vis kyla. Tai pietus ir lekiam aplankyti Petro. Tik Dievas Garminas nusprendžia vėl mums parodyti geresnį maršrutą ir kylame į kalną taku tinkamo dviračio pločiui bei pakankamai stačiu keliuku su staigiais posūkiais. Tikra įgūdžių lavinimo mokykla. Įveikę šitą ruožą mėgaujamės įspūdingais Kotoro serpentinais bei vaizdais į miestą. Po jų iki Cetinje važiuojame sutvarkytu bei smagiu P1 keliu. Ten išgeriam kavos, nusiperkam sim kortelę ir judame link Lovcen Nacionalinio parko. Kelias siauras, bet smagus, o mes pasigavę 3 lenkus motociklininkus vingiuojame į viršūnę. Įvažiavimas ir įėjimas mokami (2e+5e). Užlipam laiptais ir atsiveria nuostabi panorama į visas puses. Pasigrožėję ir pailsėję pajudėjome iki Budvos, o ten mūsų laukia maudynės jūroje ir vakarienė. Tikra atgaiva po tokios karštos dienos. Kad nereiktų vėl važiuoti tamsoje, pasirenkame tiesesnį kelią. Nuostabi diena ir žavinti Juodkalnija.
6d - birželio 8d, trečiadienis
Slap – Durres
Jau vakar matėme, kad liūdnos orų prognozės. Tikėjomės ryte pamatyti geresnį vaizdą, bet jau bevalgant pusryčius prasidėjo stiprus lietus ir situacija nepasikeis. Vieną dieną galėtume pailsėti, bet 4-5dienas į priekį nieko gero nežadėjo. Kaimyninėse šalyse buvo užslinkęs tas pats lietaus ciklonas, tad svarstėme teleportuotis kitur: Iš Dubrovniko į Italiją laisvų vietų keltuose nebebuvo, tačiau radom laisvų vietų kelte iš Albanijos Durres miesto į Barį Italijoje. Štai tai kelionės posūkis. Ryte tranzitas į Albaniją, ramiai, neskubam, laiko yra. Nuotykių ir vaizdų nesitikime. Įvažiavus į Albaniją pasijuto toks skurdumas, daug servisiukų ir plovyklų pakelyje, nusiprausiam žirgus po 2eur. Pravažiavome Shkoder miestą, bet simpatijų jis nesukėlė, o tik kažkokį nesaugumo jausmą, bent jau man. Prieš mus išlindo 7 ar 8 rumunų motociklininkai išvažiavę iš degalinės ir mes paskui prisikabinom. Greitis beveik visur buvo viršijimas dvigubai, trigubai (bet dažniausiai nurodomos 50 km/h ribojimai), lenkiama per ištisines, dvigubas ištisines, sankryžas, ten jau reikėjo dirbti. Policijos patruliai stovėjo kas 3-5 km, bet jie net nežiūrėjo į mūsų pusę, net sakyčiau, kad ignoravo. Buvome apstulbę. Vėl pradėjo lyti, sustojome apsirengti ir pametėme juos iš akiračio. Likus pusei kilometro iki kelto, žioptelėjau ir kliudžiau Giedriaus šoninį krepšį, ir kritau. Visi sveiki, tik krepšius reikia susitvarkyti. Arti randame servisiuką, meistras mums padeda, sutvarko, kad galima būtų važiuoti. Viskas baigėsi pakankamai laimingai, bet ne tokių nuotykių tikėjausi. Sulaukėme kelto ir visą naktį plaukėme iki Bario.
Paskutinį kartą redagavo TomLi 2022-08-09 21:09, redaguota 3 kartus.
2022 Balkanai, bet ne visai
7d - birželio 9d, ketvirtadienis
Bari – Cosenza
Pirmas plaukimas, bet kaip vėliau paaiškėjo, ne paskutinis. Naktis kelte, tačiau pailsėti nepavyko, nes kajutė buvo netoli variklių, tai jautėme stiprias vibracijas. Išlipome Bari uoste, o nuo ten iškart kamščiai ir tas itališkas eismas. Greit pabosta tokie žaidimai mieste, tai šokome į autostradą link Taranto miesto. Bėgti nuo lietaus nesisekė ir Italijoje, vėl priekyje pamatėme tamsius debesis, bet mums tai jau nėra naujiena. Degalinėje italas dar patarė suktis, bet mes jau krypties nekeičiam. Iki Policoro važiavome tiesiausiu keliu, o nuo ten jau Giedrius įjungė Garmino vingiuotų kelių funkciją link Polinos Nacionalinio parko. Pagaliau prasidėjo vaizdai, gražūs laukai, vėliau daugiau kalnuotų vietovių, geltonumo ir rudumo, o ir kelio danga džiugina. Viename miestelyje Garminas keletą kartų susimąstė ir nusprendė mus nuvesti įdomesniu keliu. Pastebėjome, kad kuo toliau, tuo dažniau augančios žolės bei akmenų ant kelio atsiranda, o ir nuvirtusį medį teko apvažiuoti. Šitą atkarpą pavadinau „curvito italito“. Netikėtai privažiavome tvorą, pasirodo kelias uždarytas, o mes jau kurį laiką važiavome įjungę taupymo rėžimą. Tenka ieškoti artimiausios degalinės kaimuose. Googlas rodė kelias, bet veikianti buvo tik trečia. Užsipylėme ir pradėjome judėti, bet priekyje vėl debesys, tai apsisukome ir apvažiavome juos ir mums pavyko. Buvome užsakę nakvynę, tai link jos ir judėjome tai tiesiais kelias, tai vingiuotais. Atvažiavę į vietą užsakėme sočią vakarienę, nes per pietus nepavyko nieko doro surasti. Šiandien jaučiau nuovargį, o gal alkį ar dar ką. Todėl vakarojant nusprendėme, kad artėjo poilsio diena, o ją suplanavome Sicilijoje Taorminos mieste.
8d - birželio 10d, penktadienis
Cosenza - Taormina
Ryte užsukome nupirkti man tepalo grandinei bei pajudėjome pakrante link kelto iš Villa San Giovanni. Šalia jūros daug gražių miestelių. Viename iš jų ir sustojome išsimaudyti jūroje bei suvalgyti pietus. Vėl debesys tyčiojosi iš mūsų. Sustojame, užsimetame lietaus apranga, pavažiuojame 5 min ir nėra lietaus, o saulė vėl primena apie save. Vėl stojame, nes tuoj nebus ką išprakaituoti. Pasiekėme kelta, per pusvalandį nusigavome iki Sicilijos ir pajudėjome link Taorminos. Likus 20 km iki vietos ir važiuojant siauromis gatvėmis keli italai neprašyti stabteldavo ir bandė pasakyti, kad ne taip važiuojame ir toliau nėra pravažiavimo. Mes labiau pasitikėjome navigacija ir gal su keliais papildomais vingiais pasiekėme tikslą. Buvome pakilę aukštai, bet užsakyta nakvynė buvo dar aukščiau. Vingiuotais ir siaurais kelias pakilome link jos ir čia įsikūrėme kelioms naktims. Vaizdas iš balkono tiesiai į pietinės pusės Etnos ugnikalnį.
9d - birželio 11d, šeštadienis
Taormina
Poilsis. Ryte nusileidome į senamiestį, kad ramiai pasigrožėti tomis gatvėmis, centrine aikšte, statiniais ir tiesiog vaizdais. Taormina tikrai graži, suprantu, kodėl ten tiek turistų. Vėliau nusileidome prie jūros išsimaudyti prie Isola Bella. Skaičiau apie šitą vietą, bet tikėjausi daugiau. Iš toli atrodo gražiai, bet arčiau nieko įspūdingo. Pagaliau ir įdegėme daugiau, nors ir saugojomės. Vakare pastebėjome, kad lava liejasi iš Etnos ugnikalnio pasirodo, mums labai pasisekė, nes tik kelias savaitės yra aktyvi, nors nieko baimintis nereikia. Nežinau ar dar kada pavyks gyvai pamatyti tokį vaizdą.
Bari – Cosenza
Pirmas plaukimas, bet kaip vėliau paaiškėjo, ne paskutinis. Naktis kelte, tačiau pailsėti nepavyko, nes kajutė buvo netoli variklių, tai jautėme stiprias vibracijas. Išlipome Bari uoste, o nuo ten iškart kamščiai ir tas itališkas eismas. Greit pabosta tokie žaidimai mieste, tai šokome į autostradą link Taranto miesto. Bėgti nuo lietaus nesisekė ir Italijoje, vėl priekyje pamatėme tamsius debesis, bet mums tai jau nėra naujiena. Degalinėje italas dar patarė suktis, bet mes jau krypties nekeičiam. Iki Policoro važiavome tiesiausiu keliu, o nuo ten jau Giedrius įjungė Garmino vingiuotų kelių funkciją link Polinos Nacionalinio parko. Pagaliau prasidėjo vaizdai, gražūs laukai, vėliau daugiau kalnuotų vietovių, geltonumo ir rudumo, o ir kelio danga džiugina. Viename miestelyje Garminas keletą kartų susimąstė ir nusprendė mus nuvesti įdomesniu keliu. Pastebėjome, kad kuo toliau, tuo dažniau augančios žolės bei akmenų ant kelio atsiranda, o ir nuvirtusį medį teko apvažiuoti. Šitą atkarpą pavadinau „curvito italito“. Netikėtai privažiavome tvorą, pasirodo kelias uždarytas, o mes jau kurį laiką važiavome įjungę taupymo rėžimą. Tenka ieškoti artimiausios degalinės kaimuose. Googlas rodė kelias, bet veikianti buvo tik trečia. Užsipylėme ir pradėjome judėti, bet priekyje vėl debesys, tai apsisukome ir apvažiavome juos ir mums pavyko. Buvome užsakę nakvynę, tai link jos ir judėjome tai tiesiais kelias, tai vingiuotais. Atvažiavę į vietą užsakėme sočią vakarienę, nes per pietus nepavyko nieko doro surasti. Šiandien jaučiau nuovargį, o gal alkį ar dar ką. Todėl vakarojant nusprendėme, kad artėjo poilsio diena, o ją suplanavome Sicilijoje Taorminos mieste.
8d - birželio 10d, penktadienis
Cosenza - Taormina
Ryte užsukome nupirkti man tepalo grandinei bei pajudėjome pakrante link kelto iš Villa San Giovanni. Šalia jūros daug gražių miestelių. Viename iš jų ir sustojome išsimaudyti jūroje bei suvalgyti pietus. Vėl debesys tyčiojosi iš mūsų. Sustojame, užsimetame lietaus apranga, pavažiuojame 5 min ir nėra lietaus, o saulė vėl primena apie save. Vėl stojame, nes tuoj nebus ką išprakaituoti. Pasiekėme kelta, per pusvalandį nusigavome iki Sicilijos ir pajudėjome link Taorminos. Likus 20 km iki vietos ir važiuojant siauromis gatvėmis keli italai neprašyti stabteldavo ir bandė pasakyti, kad ne taip važiuojame ir toliau nėra pravažiavimo. Mes labiau pasitikėjome navigacija ir gal su keliais papildomais vingiais pasiekėme tikslą. Buvome pakilę aukštai, bet užsakyta nakvynė buvo dar aukščiau. Vingiuotais ir siaurais kelias pakilome link jos ir čia įsikūrėme kelioms naktims. Vaizdas iš balkono tiesiai į pietinės pusės Etnos ugnikalnį.
9d - birželio 11d, šeštadienis
Taormina
Poilsis. Ryte nusileidome į senamiestį, kad ramiai pasigrožėti tomis gatvėmis, centrine aikšte, statiniais ir tiesiog vaizdais. Taormina tikrai graži, suprantu, kodėl ten tiek turistų. Vėliau nusileidome prie jūros išsimaudyti prie Isola Bella. Skaičiau apie šitą vietą, bet tikėjausi daugiau. Iš toli atrodo gražiai, bet arčiau nieko įspūdingo. Pagaliau ir įdegėme daugiau, nors ir saugojomės. Vakare pastebėjome, kad lava liejasi iš Etnos ugnikalnio pasirodo, mums labai pasisekė, nes tik kelias savaitės yra aktyvi, nors nieko baimintis nereikia. Nežinau ar dar kada pavyks gyvai pamatyti tokį vaizdą.
2022 Balkanai, bet ne visai
10d - birželio 12d, sekmadienis
Taormina – Etna – Castel di Tusa
https://goo.gl/maps/pM6QNrs7kAxpy2wd8
Atsikėlę anksčiau, po kapučino ir kruasano su marmeladu pusryčiams, startavome link Etnos viršūnės - labai vingiuotas, toks techniškas kelias, motociklą tenka gerokai guldyti. Italai su savo ducačiais čia smaginasi, duria pro šoną kaip pro stovinčius. Pasiekėme parkingą, pačiupinėjome lavą, po kelias nuotraukas ir jungiamės prie mažos grupės 2-3 valandų ekskursijai po Etna. Gerai angliškai (kas tame Italijos pietuose reta) kalbantis gidas vaizdžiai praplėtė mūsų teorines ir praktines žinias bei parodė stulbinančias vietas. Vaikščiojom po 2010m ugnikalnio išsiveržimo vietas lavos keteromis. Tai buvo įspūdinga ir užskaitome kaip kelionės piką. Po ekskursijos nusigauname iki pietinio parkingo, o ten jau žmonių kaip prekybos centre. Lengvesnės trasos, didesni parkingai. Kelios nuotraukos ir į trasą aplink Etną. Beveik visą ugnikalnį apvažiuojame ir nusukame link Troinos. Eismas nebuvo didelis, kas mus labai džiugino. Vingių daug ir įvairių, danga visai gera, tik labai erzino ir buvo pavojingi tokie asfalto „nukritimai“, kuriuos sunku pastebėti. Šešėlio irgi mažai, o saulė vis aukščiau ir nei vieno debesėlio, tai stojome poilsiui vis dažniau. Jau prisivingiavome tą dieną iki negalėjimo. Už kiekvieno posūkio galėjai pamatyti kalną, o ant jo būtinai ir gyvenvietę. Po ilgos dienos pasiekta nakvynė prie jūros.
Taormina – Etna – Castel di Tusa
https://goo.gl/maps/pM6QNrs7kAxpy2wd8
Atsikėlę anksčiau, po kapučino ir kruasano su marmeladu pusryčiams, startavome link Etnos viršūnės - labai vingiuotas, toks techniškas kelias, motociklą tenka gerokai guldyti. Italai su savo ducačiais čia smaginasi, duria pro šoną kaip pro stovinčius. Pasiekėme parkingą, pačiupinėjome lavą, po kelias nuotraukas ir jungiamės prie mažos grupės 2-3 valandų ekskursijai po Etna. Gerai angliškai (kas tame Italijos pietuose reta) kalbantis gidas vaizdžiai praplėtė mūsų teorines ir praktines žinias bei parodė stulbinančias vietas. Vaikščiojom po 2010m ugnikalnio išsiveržimo vietas lavos keteromis. Tai buvo įspūdinga ir užskaitome kaip kelionės piką. Po ekskursijos nusigauname iki pietinio parkingo, o ten jau žmonių kaip prekybos centre. Lengvesnės trasos, didesni parkingai. Kelios nuotraukos ir į trasą aplink Etną. Beveik visą ugnikalnį apvažiuojame ir nusukame link Troinos. Eismas nebuvo didelis, kas mus labai džiugino. Vingių daug ir įvairių, danga visai gera, tik labai erzino ir buvo pavojingi tokie asfalto „nukritimai“, kuriuos sunku pastebėti. Šešėlio irgi mažai, o saulė vis aukščiau ir nei vieno debesėlio, tai stojome poilsiui vis dažniau. Jau prisivingiavome tą dieną iki negalėjimo. Už kiekvieno posūkio galėjai pamatyti kalną, o ant jo būtinai ir gyvenvietę. Po ilgos dienos pasiekta nakvynė prie jūros.
2022 Balkanai, bet ne visai
11d - birželio 13d, pirmadienis
Castel di Tusa – Palermo -Carini
https://goo.gl/maps/MJPFhj4qoqn7A2gF9
Nuo pat ryto supratome, kad vėl nuotraukos bus be debesų. Bandėme užsakyti keltą iš Palermo iki Genujos, bet nepavyko, o kitiems nuotykiams per Korsiką neturėjome laiko, tai nusipirkome sekančiai dienai bilietus Šiaurinę Italiją. Rytui pasirinkome maršrutą su vingiais kalnuotose vietovėse. Vėl džiaugėmės nedideliu eismo srautu bei pakeliui sutinkamais miesteliais. Dėl didesnės tikimybės važiuoti gera danga ir laiko trūkumo rinkomės SS.... kelius, nors aplinkui buvo daug vietinių SP .... vertų dėmesio. Manau, kad turint laiko ir gal daugiau informacijos, galima susiplanuoti puikių maršrutų ir SP.... keliukais bei atrasti nuostabias vietas. Palingavę apie 140 km pasirinkome tiesų kelią iki Palermo. Eismas mieste vėl didelis bei chaotiškas. Pastatėme motociklus ant šaligatvio, persirengėme ir nuėjome susipažinti su miestu. Nesijaučiau čia saugus nei palikti motociklus, nei eiti su kuprine pilna žmonių gatve. Negalėjau atsipalaiduoti šitam mieste. Prieš vakarienę patikrinome ar motociklai vietoje, tada sočiai pavalgėme ir užsakėme nakvynę už miesto.
12d - birželio 14d, antradienis
Carini – Trapani – Palermo
Šios dienos tikslas Erice kaimas. Iki jo galima pakilti ir keltuvu nuo Trapani miesto, tačiau su motociklais pakilti siauru keliuku mums tikra pasaka. Iš čia atsiveria puikus vaizdas į vakarinę Sicilijos pakrantę, o ir yra puikiai išsilaikęs senamiestis su siauromis gatvėmis bei pilimi su parkeliu. Nors esame aukštai termometras rodo 30 laipsnių. Nusileidome per kitą pusę ir nuvažiavome į šalia Trapanio esančius druskos laukus, o čia dar karščiau. Keletas nuotraukų ir judame beieškant kiekvieno pavėsio pakeliui. Vedė Garminas savo maršrutu per Monrealį, nes norėjau pažiūrėti į to miesto katedrą, tačiau užeiti ir įvertinti jau patingėjau. Vėl mes priartėjome prie Palermo ir to chaotiško eismo. Pastatėme motociklus jau „savo“ vietose ir nuėjome ieškoti maisto. Teko keletą valandų palaukti, kol atsidarys mūsų pamėgtas Curo restoranas. Jautėsi, kad karštis su kiekviena diena paveikia vis stipriau. Vakare keltas ir 20 val plaukimo.
13d - birželio 15d, trečiadienis
Genuja – beveik Milanas
Išlipome iš kelto apie 18 val ir mokamu keliu šauname link nakvynės, kurią užsakiau dar būdamas Palermo. Atvažiavus į vietą paaiškėja, kad savininkai nematė rezervacijos per bookingą. Po kelių dienų supratau, kad karščio paveiktas užsakiau liepos mėnesiui. Po kelių minučių pokalbio anglų-italų-gestų kalba suderiname nakvynę toje pačioje vietoje. Ieškojome netoli kelio, kad nereikėtų blūdinti naktį, bet gavosi per arti ir naktį erzino tas triukšmas.
14d - birželio 16d, ketvirtadienis
Beveik Milanas- Stelvio pass
Ryte pažiūrėjome, kad nemokami keliai aplink Milaną kemšasi, todėl nusprendėme važiuoti mokamais ir tiesiai link Stelvio pass, bet Garminas po sustojimo degalinėje įjungė „Dievo“ režimą ir pakeičia mūsų planus. Tenka brautis per kamščius, bet ilgai neužtrukome. Link Stelvio pass daug tunelių, nusibodo skaičiuoti. Supratau, kad šiaurinė Italija skiriasi nuo pietinės tiek gamta, tiek automobiliais, tiek kelio ženklu traktavimu. Lyg dvi skirtingos valstybės. Kuo arčiau Stelvio, tuo daugiau motociklų. Dar prieš kylant užsipylėme kuro ir pajudėjome, bet neįveikus net pusės pakilimo, prasidėjo lietus. Sustojome kavinėje, o kol suvalgėme sumuštinį ir išgėrėme kavos, išlindo saulė. Šypsenos vėl atsirado veide, ypač mano. Pasiekta viršūnė, pasigrožėta vingiais ir kalnais, pasivoliota ant sniego. Nusileidome ir supratau, kad kažkaip per greit viskas įvyko. Taip, čia verta grįžti dar ir dar. Kartu pravažiavę 4482km sustojame atsisveikinti. Giedrius namo į Lietuvą, o aš link Rumunijos, už savaitės ten turėjau susitikti su draugu. Laukite tęsinio...
Įspūdžių, emocijų, vingių, kalnų, vaizdų, tiesiog visko buvo labai daug. Gaila, kad man sunku perteikti tai žodžiais ir nuotraukomis, bet svarbiausia, kad buvau be galo laimingas tada ir džiaugiuosi dabar kai užplūsta prisiminimai
Castel di Tusa – Palermo -Carini
https://goo.gl/maps/MJPFhj4qoqn7A2gF9
Nuo pat ryto supratome, kad vėl nuotraukos bus be debesų. Bandėme užsakyti keltą iš Palermo iki Genujos, bet nepavyko, o kitiems nuotykiams per Korsiką neturėjome laiko, tai nusipirkome sekančiai dienai bilietus Šiaurinę Italiją. Rytui pasirinkome maršrutą su vingiais kalnuotose vietovėse. Vėl džiaugėmės nedideliu eismo srautu bei pakeliui sutinkamais miesteliais. Dėl didesnės tikimybės važiuoti gera danga ir laiko trūkumo rinkomės SS.... kelius, nors aplinkui buvo daug vietinių SP .... vertų dėmesio. Manau, kad turint laiko ir gal daugiau informacijos, galima susiplanuoti puikių maršrutų ir SP.... keliukais bei atrasti nuostabias vietas. Palingavę apie 140 km pasirinkome tiesų kelią iki Palermo. Eismas mieste vėl didelis bei chaotiškas. Pastatėme motociklus ant šaligatvio, persirengėme ir nuėjome susipažinti su miestu. Nesijaučiau čia saugus nei palikti motociklus, nei eiti su kuprine pilna žmonių gatve. Negalėjau atsipalaiduoti šitam mieste. Prieš vakarienę patikrinome ar motociklai vietoje, tada sočiai pavalgėme ir užsakėme nakvynę už miesto.
12d - birželio 14d, antradienis
Carini – Trapani – Palermo
Šios dienos tikslas Erice kaimas. Iki jo galima pakilti ir keltuvu nuo Trapani miesto, tačiau su motociklais pakilti siauru keliuku mums tikra pasaka. Iš čia atsiveria puikus vaizdas į vakarinę Sicilijos pakrantę, o ir yra puikiai išsilaikęs senamiestis su siauromis gatvėmis bei pilimi su parkeliu. Nors esame aukštai termometras rodo 30 laipsnių. Nusileidome per kitą pusę ir nuvažiavome į šalia Trapanio esančius druskos laukus, o čia dar karščiau. Keletas nuotraukų ir judame beieškant kiekvieno pavėsio pakeliui. Vedė Garminas savo maršrutu per Monrealį, nes norėjau pažiūrėti į to miesto katedrą, tačiau užeiti ir įvertinti jau patingėjau. Vėl mes priartėjome prie Palermo ir to chaotiško eismo. Pastatėme motociklus jau „savo“ vietose ir nuėjome ieškoti maisto. Teko keletą valandų palaukti, kol atsidarys mūsų pamėgtas Curo restoranas. Jautėsi, kad karštis su kiekviena diena paveikia vis stipriau. Vakare keltas ir 20 val plaukimo.
13d - birželio 15d, trečiadienis
Genuja – beveik Milanas
Išlipome iš kelto apie 18 val ir mokamu keliu šauname link nakvynės, kurią užsakiau dar būdamas Palermo. Atvažiavus į vietą paaiškėja, kad savininkai nematė rezervacijos per bookingą. Po kelių dienų supratau, kad karščio paveiktas užsakiau liepos mėnesiui. Po kelių minučių pokalbio anglų-italų-gestų kalba suderiname nakvynę toje pačioje vietoje. Ieškojome netoli kelio, kad nereikėtų blūdinti naktį, bet gavosi per arti ir naktį erzino tas triukšmas.
14d - birželio 16d, ketvirtadienis
Beveik Milanas- Stelvio pass
Ryte pažiūrėjome, kad nemokami keliai aplink Milaną kemšasi, todėl nusprendėme važiuoti mokamais ir tiesiai link Stelvio pass, bet Garminas po sustojimo degalinėje įjungė „Dievo“ režimą ir pakeičia mūsų planus. Tenka brautis per kamščius, bet ilgai neužtrukome. Link Stelvio pass daug tunelių, nusibodo skaičiuoti. Supratau, kad šiaurinė Italija skiriasi nuo pietinės tiek gamta, tiek automobiliais, tiek kelio ženklu traktavimu. Lyg dvi skirtingos valstybės. Kuo arčiau Stelvio, tuo daugiau motociklų. Dar prieš kylant užsipylėme kuro ir pajudėjome, bet neįveikus net pusės pakilimo, prasidėjo lietus. Sustojome kavinėje, o kol suvalgėme sumuštinį ir išgėrėme kavos, išlindo saulė. Šypsenos vėl atsirado veide, ypač mano. Pasiekta viršūnė, pasigrožėta vingiais ir kalnais, pasivoliota ant sniego. Nusileidome ir supratau, kad kažkaip per greit viskas įvyko. Taip, čia verta grįžti dar ir dar. Kartu pravažiavę 4482km sustojame atsisveikinti. Giedrius namo į Lietuvą, o aš link Rumunijos, už savaitės ten turėjau susitikti su draugu. Laukite tęsinio...
Įspūdžių, emocijų, vingių, kalnų, vaizdų, tiesiog visko buvo labai daug. Gaila, kad man sunku perteikti tai žodžiais ir nuotraukomis, bet svarbiausia, kad buvau be galo laimingas tada ir džiaugiuosi dabar kai užplūsta prisiminimai
2022 Balkanai+Sicilija
14d - birželio 16d, ketvirtadienis, tęsinys
Stelvio pass - Trevizas
Po atsisveikinimo su Giedriumi turėjau kelias krypčių galimybes, svarbiausia nusigauti per savaitę iki Rumunijos. Nesinorėjo googlinti vakare apie lankytinas vietas, todėl nusprandžiau judėti ten, kur jau buvo padaryti namų darbai – kryptis balkanai! Pakeliui į Veneciją, bent kartą norėjau ten pabuvoti, o ir kaip paaiškėjo vėliau, to pilnai užtenka. Po atsisveikinome tarp kalningų vietovių nuvažiavau kuo arčiau Venecijos. Užsisakiau nakvynę netoli Trevizo, bet atvykus paaiškėjo, kad visi kambariai užimti. Italas šeimininkas pradėjo skambinti draugams ar turi laisvų kambarių ir kiekvienam pasakojo apie atvykusi motociklu keliautoją iš Lietuvos. Po kelių skambučių atsirado kambarys, nors truputi ir brangesnis, sutikau ilgai negalvodamas. Vėliau vakare mąsčiau kaip taip bookingas antrą vakarą mane apgauna ir tik tada supratau, kad dienas pasirinkdavau geras, tačiau mėnuo buvo peršokęs. Štai jums ir pamoka. Daugiau šitos klaidos nebekartojau.
15d - birželio 17d, penktadienis
Trevizas-Venecija-Triestas-Rijeka-Vrelo Koreničko
Trasa - https://goo.gl/maps/fcAUc6K5czBQfSpK9
Ryte terasoje radau padengtą pusryčių stalą. Visko įkirsti net nemėginau, ne mano jėgom, o ir nuskubėjau į Veneciją. Paliekau motociklą Giedriaus nurodytam jau prikimštame moto parkinge, persirengiau ir nuėjau susipažinti su miestu. Nors buvau anksti, bet turistų pilna. Saulė kepino vis stipriau, todėl ieškojau pavėsiu. Smagu pamatyti tas gatveles, gondolas, kanalus, pačiupinėti, tačiau man tiek užteko ir noro ten grįžti daugiau nėra.
Po 3,5 val pasivaikščiojimo atsiradau prie motociklo. Sekantis tikslas buvo pasiekti Sistianą, kad nusukti į SS14 kelią. Motociklo termometras pastoviai rodė virš 35 laipsnių. Mėginau važiuoti mokama automagistralę ir nemokamais keliais, tačiau tekdavo vis dažniau stoti. Šitą ruožą prisimenu kaip labiausiai išvarginusi. Pagaliau pasiekiau SS14 trasą ir atsipalaidavau važiuodamas bei besigrožėdamas pakrante. Iš tolo pastebėjau pilį, todėl sustojau apžiūrėti. Jauki vieta.
Pravažiavus pagrindine gatve Triesto miestą, pagalvojau, kad visai norėčiau čia sugrįžti. Kažką jis tokio turi, visi važiuoja tvarkingai, šalia jūra, atnaujinti pastatai, kažkoks itališkas žavesys. Toliau kirtau Slovėniją, o čia būtą lietaus, tai negalėjau atsidžiaugti juntama gaiva. Prisimenu, kad tuos keliasdešimt km galvojau apie tą vėsą. Vyšnia ant torto tapo Kroatijos pakrantė - D8 kelias. Saulė švietė į nugarą, tai tiesiog mėgavausi vaizdais, o ir pakankamai nedideliu eismu. Įgijęs antrą kvėpavimą nusprendžiau, kad rytoj noriu pamatyti Plitvicų ežerus, todėl užsisakiau nakvynę arčiau jų, kad anksti ryte galėčiau pradėti ekskursiją. Sutemo greičiau nei planavau, o dar apie 10 km iki nakvynės kelias buvo remontuojamas ir teko važiuoti per žvyrkelį. Nors ir lėčiau, bet nakvynė pasiekta. Trumpai pasikalbėjome su savininku apie mano rytojaus planus ir išsiskirstėmė pailsėti.
16d - birželio 18d, šeštadienis
Vrelo Koreničko-Plitvicų ežerai- Pag- Zadvarje
Trasa - https://goo.gl/maps/LMHRk4RirxHYw8xb9
Atsikėliau anksčiau, kad pamatyti tuos krioklius ir ežerus kol dar mažai turistų. Toks sprendimas pasiteisino su kaupu. Palikau motociklą parkinge nr 2 ir pasirinkau H maršrutą (4-6val), kurį man patarė informacijos centre. Čia nėra ką rašyti, ten verta nuvažiuoti ir pamatyti. Bilietas kainavo apie 35-40e, kas mano akimis yra brangoka, tačiau turiu minčių grįžti, tai viską pasako.
Toliau pajudėjo 25 keliu link kelto plaukiančio į Pag salą. Šitas kelias man tapo atradimu, vingiai greiti, danga nebloga, o kuo arčiau jūros vis gražesni vaizdai. Turėjo vaidinti tranzitinio kelio rolę, o tapo perlu.
Kelto laukia dešimtys automobilių, bet juos apvažiavau, nes būčiau iškepęs. Perspėjimas - reikia nusipirkti bilietą sunkiai pastebimam kioske, mokėjau apie 10e. Tenka palaukti, bet štai, dar vienas keltas šitoje kelionėje. Vaizdai viską kompensavo ir tikrai rekomenduoju.
Pasimėgavus sala, važiuoju tiesiausiu keliu su keliais nusukimais iš nuobodulio link nakvynės Zadvarje kaime. Po sočios vakarienės vietinėje kavinėje, laikas poilsiui.
Stelvio pass - Trevizas
Po atsisveikinimo su Giedriumi turėjau kelias krypčių galimybes, svarbiausia nusigauti per savaitę iki Rumunijos. Nesinorėjo googlinti vakare apie lankytinas vietas, todėl nusprandžiau judėti ten, kur jau buvo padaryti namų darbai – kryptis balkanai! Pakeliui į Veneciją, bent kartą norėjau ten pabuvoti, o ir kaip paaiškėjo vėliau, to pilnai užtenka. Po atsisveikinome tarp kalningų vietovių nuvažiavau kuo arčiau Venecijos. Užsisakiau nakvynę netoli Trevizo, bet atvykus paaiškėjo, kad visi kambariai užimti. Italas šeimininkas pradėjo skambinti draugams ar turi laisvų kambarių ir kiekvienam pasakojo apie atvykusi motociklu keliautoją iš Lietuvos. Po kelių skambučių atsirado kambarys, nors truputi ir brangesnis, sutikau ilgai negalvodamas. Vėliau vakare mąsčiau kaip taip bookingas antrą vakarą mane apgauna ir tik tada supratau, kad dienas pasirinkdavau geras, tačiau mėnuo buvo peršokęs. Štai jums ir pamoka. Daugiau šitos klaidos nebekartojau.
15d - birželio 17d, penktadienis
Trevizas-Venecija-Triestas-Rijeka-Vrelo Koreničko
Trasa - https://goo.gl/maps/fcAUc6K5czBQfSpK9
Ryte terasoje radau padengtą pusryčių stalą. Visko įkirsti net nemėginau, ne mano jėgom, o ir nuskubėjau į Veneciją. Paliekau motociklą Giedriaus nurodytam jau prikimštame moto parkinge, persirengiau ir nuėjau susipažinti su miestu. Nors buvau anksti, bet turistų pilna. Saulė kepino vis stipriau, todėl ieškojau pavėsiu. Smagu pamatyti tas gatveles, gondolas, kanalus, pačiupinėti, tačiau man tiek užteko ir noro ten grįžti daugiau nėra.
Po 3,5 val pasivaikščiojimo atsiradau prie motociklo. Sekantis tikslas buvo pasiekti Sistianą, kad nusukti į SS14 kelią. Motociklo termometras pastoviai rodė virš 35 laipsnių. Mėginau važiuoti mokama automagistralę ir nemokamais keliais, tačiau tekdavo vis dažniau stoti. Šitą ruožą prisimenu kaip labiausiai išvarginusi. Pagaliau pasiekiau SS14 trasą ir atsipalaidavau važiuodamas bei besigrožėdamas pakrante. Iš tolo pastebėjau pilį, todėl sustojau apžiūrėti. Jauki vieta.
Pravažiavus pagrindine gatve Triesto miestą, pagalvojau, kad visai norėčiau čia sugrįžti. Kažką jis tokio turi, visi važiuoja tvarkingai, šalia jūra, atnaujinti pastatai, kažkoks itališkas žavesys. Toliau kirtau Slovėniją, o čia būtą lietaus, tai negalėjau atsidžiaugti juntama gaiva. Prisimenu, kad tuos keliasdešimt km galvojau apie tą vėsą. Vyšnia ant torto tapo Kroatijos pakrantė - D8 kelias. Saulė švietė į nugarą, tai tiesiog mėgavausi vaizdais, o ir pakankamai nedideliu eismu. Įgijęs antrą kvėpavimą nusprendžiau, kad rytoj noriu pamatyti Plitvicų ežerus, todėl užsisakiau nakvynę arčiau jų, kad anksti ryte galėčiau pradėti ekskursiją. Sutemo greičiau nei planavau, o dar apie 10 km iki nakvynės kelias buvo remontuojamas ir teko važiuoti per žvyrkelį. Nors ir lėčiau, bet nakvynė pasiekta. Trumpai pasikalbėjome su savininku apie mano rytojaus planus ir išsiskirstėmė pailsėti.
16d - birželio 18d, šeštadienis
Vrelo Koreničko-Plitvicų ežerai- Pag- Zadvarje
Trasa - https://goo.gl/maps/LMHRk4RirxHYw8xb9
Atsikėliau anksčiau, kad pamatyti tuos krioklius ir ežerus kol dar mažai turistų. Toks sprendimas pasiteisino su kaupu. Palikau motociklą parkinge nr 2 ir pasirinkau H maršrutą (4-6val), kurį man patarė informacijos centre. Čia nėra ką rašyti, ten verta nuvažiuoti ir pamatyti. Bilietas kainavo apie 35-40e, kas mano akimis yra brangoka, tačiau turiu minčių grįžti, tai viską pasako.
Toliau pajudėjo 25 keliu link kelto plaukiančio į Pag salą. Šitas kelias man tapo atradimu, vingiai greiti, danga nebloga, o kuo arčiau jūros vis gražesni vaizdai. Turėjo vaidinti tranzitinio kelio rolę, o tapo perlu.
Kelto laukia dešimtys automobilių, bet juos apvažiavau, nes būčiau iškepęs. Perspėjimas - reikia nusipirkti bilietą sunkiai pastebimam kioske, mokėjau apie 10e. Tenka palaukti, bet štai, dar vienas keltas šitoje kelionėje. Vaizdai viską kompensavo ir tikrai rekomenduoju.
Pasimėgavus sala, važiuoju tiesiausiu keliu su keliais nusukimais iš nuobodulio link nakvynės Zadvarje kaime. Po sočios vakarienės vietinėje kavinėje, laikas poilsiui.
2022 Balkanai+Sicilija
17d - birželio 19d, sekmadinis
Zadvarje - Svety Jure - Kravica kriokliai - Mostar - Plužinė
Trasa - https://goo.gl/maps/RNZnevAfaWksiEgKA
Po rytinių pusryčių jogurto pavidalu startavau link numatyto tikslo – Svety Jure. Po kelių km pajaučiau silpnumą, sustojau degalinėje. Suzukiui kuras, man kavos puodelis ir magnio milteliai. Kelios minutės ir atsigavau. Įvažiavimas į Svety Jure mokamas (apie 8e), tačiau motociklus praleidžia be eilės. Kiek supratau, automobilių kiekį reguliuoja, kad nesusidarytų kamščiai, nes kelias pakankamai siauras. Čia greit neįsibėgėsi, o kilti ir leistis automobiliu vertinčiau skeptiškai, bet su motociklu visai kitas reikalas. Kažkiek primynė kelionę pas Petrą, bet čia siauriau. Pakeliui yra ir stiklinė apžvalgos aikštelė, kur kas antra lenkė atsigula nusifotografuoti. Pasiekus viršūnę atsiveria nuostabus vaizdai. Pasibūnu, pailsiu, kelios nuotraukos ir laikas leistis. Sutikęs pakeliui keletą automobilių ir mikroautobusų, viduje pasidžiaugiau, kad esu su motociklu.
Toliau nusuku į 512 kelią, nes skaičiau gerus atsiliepimus ir jie nemelavo. Danga nauja, kelias platus (nors po paskutinio ruožo daugumą kelių būtų platūs), o tu kili į kalną besidžiaugdamas jūra ir kalnais. Vėliau tolsti nuo vandens, bet užsimiršti nes smaginiesi greituose vingiuose. Tikrai rekomenduoju kaip dar vieną D8 alternatyvą.
Gera atkarpa buvo ir iki Kravicos krioklių. Čia pasidariau pietų pertraukėlę. Už įėjimą sumokėjau 5e, bet pailsėjau prie krioklių, išsimaudžiau kelis kartus ir suvalgiau pietus.
Vėl pilnas jėgų nuskubėjau į Mostar. Kelias buvo vingiuotas, bet per kaimus, o įdomesnis ruožas buvo keli km iki miesto. Trumpam užsukau apsižvalgyti senamiestį bei pamatyti garsųjį tiltą.
Toliau nuvažiavau M6.1 keliu su daug posūkių, bet dangos kokybė tame ruože buvo skirtinga. Pakeliui sutiktos kelios avių bandos bei vienišas jautis. Siūlyčiau paieškoti kito maršruto. Tačiau kelias M20, kuris veda per Sutjesko nacionalinį parką, nustebino. Vaizdai nuostabus, dar įsimynė ilgas tunelis. Jis patenka į rekomenduojamų kelių sąrašą.
Privažiuoju paskutinę degalinę prie Drina upės, užsipilu ir suku jau pramintu taku. Tik šįkart emocijų buvo mažiau, gal dėl to, kad šviesiau, o gal dėl didesnių lūkesčių. Įvažiavus į Juodkalniją beveik nestojau nuotraukoms, nes norėjau anksčiau pasiekti Plužinės miestelį. Tik smalsumo vedamas nusukau per tunelius į kitą kaimą, bet vis dažniau pasitaikantys akmenys ant kelio privertė grįžti į pagrindinį kelią. Plužinėje nakvoju ir su nekantrumu laukiu rytojaus.
Zadvarje - Svety Jure - Kravica kriokliai - Mostar - Plužinė
Trasa - https://goo.gl/maps/RNZnevAfaWksiEgKA
Po rytinių pusryčių jogurto pavidalu startavau link numatyto tikslo – Svety Jure. Po kelių km pajaučiau silpnumą, sustojau degalinėje. Suzukiui kuras, man kavos puodelis ir magnio milteliai. Kelios minutės ir atsigavau. Įvažiavimas į Svety Jure mokamas (apie 8e), tačiau motociklus praleidžia be eilės. Kiek supratau, automobilių kiekį reguliuoja, kad nesusidarytų kamščiai, nes kelias pakankamai siauras. Čia greit neįsibėgėsi, o kilti ir leistis automobiliu vertinčiau skeptiškai, bet su motociklu visai kitas reikalas. Kažkiek primynė kelionę pas Petrą, bet čia siauriau. Pakeliui yra ir stiklinė apžvalgos aikštelė, kur kas antra lenkė atsigula nusifotografuoti. Pasiekus viršūnę atsiveria nuostabus vaizdai. Pasibūnu, pailsiu, kelios nuotraukos ir laikas leistis. Sutikęs pakeliui keletą automobilių ir mikroautobusų, viduje pasidžiaugiau, kad esu su motociklu.
Toliau nusuku į 512 kelią, nes skaičiau gerus atsiliepimus ir jie nemelavo. Danga nauja, kelias platus (nors po paskutinio ruožo daugumą kelių būtų platūs), o tu kili į kalną besidžiaugdamas jūra ir kalnais. Vėliau tolsti nuo vandens, bet užsimiršti nes smaginiesi greituose vingiuose. Tikrai rekomenduoju kaip dar vieną D8 alternatyvą.
Gera atkarpa buvo ir iki Kravicos krioklių. Čia pasidariau pietų pertraukėlę. Už įėjimą sumokėjau 5e, bet pailsėjau prie krioklių, išsimaudžiau kelis kartus ir suvalgiau pietus.
Vėl pilnas jėgų nuskubėjau į Mostar. Kelias buvo vingiuotas, bet per kaimus, o įdomesnis ruožas buvo keli km iki miesto. Trumpam užsukau apsižvalgyti senamiestį bei pamatyti garsųjį tiltą.
Toliau nuvažiavau M6.1 keliu su daug posūkių, bet dangos kokybė tame ruože buvo skirtinga. Pakeliui sutiktos kelios avių bandos bei vienišas jautis. Siūlyčiau paieškoti kito maršruto. Tačiau kelias M20, kuris veda per Sutjesko nacionalinį parką, nustebino. Vaizdai nuostabus, dar įsimynė ilgas tunelis. Jis patenka į rekomenduojamų kelių sąrašą.
Privažiuoju paskutinę degalinę prie Drina upės, užsipilu ir suku jau pramintu taku. Tik šįkart emocijų buvo mažiau, gal dėl to, kad šviesiau, o gal dėl didesnių lūkesčių. Įvažiavus į Juodkalniją beveik nestojau nuotraukoms, nes norėjau anksčiau pasiekti Plužinės miestelį. Tik smalsumo vedamas nusukau per tunelius į kitą kaimą, bet vis dažniau pasitaikantys akmenys ant kelio privertė grįžti į pagrindinį kelią. Plužinėje nakvoju ir su nekantrumu laukiu rytojaus.
Paskutinį kartą redagavo TomLi 2022-07-13 18:30, redaguota 1 kartą.
2022 Balkanai+Sicilija
18d - birželio 20d, pirmadienis
Plužinė - Žabljak - Theth
Trasa - https://goo.gl/maps/JX7SotzPojC89y3L7
Rytas išaušo ir lekiam į Durmitorą, nors tada bent kelias dienas vadinau jį Durminatoriumi (beveik Terminatoriumi) ir stebėjausi kodėl į mane žiūri su klausiamu žvilgsniu. Nors visą kelionę su Giedriumi espreso kavą vadinau ekspresu Trasos pradžioje tuneliai uolose, šiokie tokie serpentinai ir tada jau prasideda vaizdeliai. Oras puikus, 22 laipsniai, o kelias 1,5 mašinos pločio. Transporto eismo dar anksti nebuvo, tik po 9 val pradėjo kažkas krutėti. Pakeliui pamačiau kaip kerpa avis ir renka vilną. Įveikęs trasą sustojau kavos puodeliui bei atsisveikinimui su pažadu sau čia sugrįžti.
Žabljake trumpai pasigrožėjau juoduoju ežeru, įėjimas mokamas – 3e. Yra žygiavimo trasos, bet tam nėra laiko.
Išvažiuojant iš miesto nusiperku du butelius gėrimo su laipsniais, bus šiokios tokios vaišės draugams. Grįžus paaiškėjo, kad tai buvo puikus pasirinkimas. Sekantis tikslas – Taros kanjonas ir tiltas. Prie tilto susipažinau su motociklininkų grįžtančių iš Albanijos grupe. Apsikeičiame įspūdžiais ir toliau nulinguoju gražiu kanjonu, bet be didesnių sustojimų. Pasibaigus jam, kelias labiau tranzitinis nors ir vingiuotas, o temperatūra vėl primena apie save.
Netrukus pasiekiau Albaniją ir išgirtą SH 20 kelią. Reikėjo greit priprasti prie lėtesnių ir staigesnių posūkių nei Juodkalnijoje. O pats kelias nuostabus, ne be reikalo geri atsiliepimai. Tiesa, šitam ruože sutikau pilną puokštę gyvūnų (karvių, ožių, arklių, asilų).
Atėjo laikas piltis, o pirmose 2 degalinėse neradau kuro, tai buvo staigmena. Trečioje užsipilu, o prisijungęs prie wifi užrezervavau kambarį prie Theth kaimo. Ten veda kelias SH 21 irgi puikiai vertinamas, ypač kai dabar yra asfaltuotas. Pradžioje buvo tiesiosios, o tada prasidėjo linksmumai, vingiai, nusileidimai, pakilimai. Atvažiavau į nakvynę, prisidaviau ir nuskubėjau apsižvalgyti kaime, o ten beveik vien kavinukės. Grįžęs ir pakalbėjęs su šeimininkais, sužinojau, kad suplanuotas keltas išplaukia 9 val ryto, o iki jo rodo 3,5val kelio. Lieka du variantai, arba anksti keltis, arba atsisakyti kelto ir tiesiai važiuoti į Kukes miestą. Palieku sprendimą rytojui.
19d - birželio 21d, antradienis
Theth - Koman - Fierza - Kukes - Pershkopi
Trasa - https://goo.gl/maps/Wcr8ARp5LcMxyJTJ6
https://goo.gl/maps/3RApLsKr73hdeeKT7
Radau jėgų ir noro, tai atsikėliau anksti ir nelaukdamas įskaičiuotų pusryčių nuskubėjau į keltą. Rytas ir kelias puikus, ramu ir džiaugiausi posūkiais, nes toliau laukė daugiau tiesiųjų ir darbo. Jau žinojau apie toleruojamą motociklininkų važiavimo stilių, tai iki kelto nusigavau per 2,5 val, vietoj mapso planuotų 3,5val. Nors paskutiniai 20 km iki jo tikra tragedija, pilna duobių ir deformacijų, tai nepriskubėsi. Tačiau pamačiau vėžliuką pakeliui, dar vienas gyvūnas į pamatytų kely sąrašą. Prieš įvažiavimą į tunelį, už kurio jau yra keltas, apsauga perspėja apie stovinčius apgavikus ir parduodančius netikrus bilietus. Sakė, kad pirkčiau tik kelte. Galima buvo užsakyti ir internetu, bet nežinau ar pavyks atsikelti. Už plaukimą sumokėjau 30e +1,5e kažkokie mokesčiai.
Kelte susipažinau su 2 poromis lenkų keliaujančių panašiai kaip aš. Tai ir prakalbėjome tas kelias valandas, bei pasidalinome nuotykiais. Pirmą pusvalandį vaizdai nieko gero nežadėjo, o tada prasidėjo tikras grožis ir dingo visos abejonės dėl pasirinkimo. Iš kelto išvažiavau su šortais, kad greit sustoti ir atsigaivinti šaltame vandenyje. O jis buvo tikrai labai šaltas, net pavadinčiau – ledinis.
Link Kukes miesto važiuoju taip vadinamu 1000 posūkių keliu. Jausmai labai dvejopi. Beveik ant kiekvieno posūkio yra smėlio ar akmenų, reikia būti labai atsargiam, tačiau tas grožis yra kerintis. Jeigu bent išvalytų jį, tai manyčiau, kad drąsiai pretenduotų į gražiausios Albanijos trasos titulą. Pakeliui sutikau vos 1 automobilį, bet atsipalaiduoti nevertėtų. Sustojau pirmoje ir tikriausiai vienintelėje kavinėje, o ten būrys motociklų. Pasistiprinau ir pajudėjau toliau. Už jos mažiau uolų, o ir danga kur kas geresnė. Išlendu į platesnį ir labiau tranzitinį SH 5, tačiau ir tai vis kažkoks akmuo nukritęs ar kliūtis. Albanijoje reikia būti ypač atsargiam.
Kukes atsipučiu, užpilu pilną baką bei užsakau nakvynę prie nakvynę paskutiniame miestelyje prieš Makedonija – Perškopy. Pagaliau įjungiu pamirštas 5 ir 6 pavaras, pasimėgauju greičiu, bet greitai vėl tenka sulėtinti ir džiaugtis vingiais. Kraštovaizdis gražus, bet jaučiasi skirtumas tarp Juodkalnijos ar Kroatijos. Sustojau prie pamatyto paminklo ir greit atskubėjo vaikų būrys, kuris žinojo tik „hello, yes, gangsta“. Ilgai nebendravau, o skubu pasiekti nakvynę. Bujtina Tershana savininkas sakė, kad prieš tai 2 naktims buvo apsistoję motociklininkai iš Lietuvos ir šiandien ryte išvažiavo. Gal kuris prisipažinsite? Nuėjau apsižvalgyti miestelyje ir nustebau, kad ten pilna žmonių, lyg penktadienio ar šeštadienio vakaras.
Nakvynės šeimininkas rekomendavo vietą vakarienei, tai ten nuėjau, paklausiau angliškai ar dirba ir gavau atsakymą dvigubą „NO“. Nusileidau į gatvę, kitos vietos neradau, nes jau mintimis valgiau būtent ten, kur patarė. Nusprendžiau pamėginti dar kartą, tik prieš tai išverčiau su translate pagalba, kad šitą vietą labai išgyrė, o aš alkanas. Tada šeimininkas mane pasodino ir neišleido kol neatsisegiau kelnių sagos, kad atpalaiduočiau spaudžianti pilvą. Toks mini nuotykis paskutinį vakarą Albanijoje.
Plužinė - Žabljak - Theth
Trasa - https://goo.gl/maps/JX7SotzPojC89y3L7
Rytas išaušo ir lekiam į Durmitorą, nors tada bent kelias dienas vadinau jį Durminatoriumi (beveik Terminatoriumi) ir stebėjausi kodėl į mane žiūri su klausiamu žvilgsniu. Nors visą kelionę su Giedriumi espreso kavą vadinau ekspresu Trasos pradžioje tuneliai uolose, šiokie tokie serpentinai ir tada jau prasideda vaizdeliai. Oras puikus, 22 laipsniai, o kelias 1,5 mašinos pločio. Transporto eismo dar anksti nebuvo, tik po 9 val pradėjo kažkas krutėti. Pakeliui pamačiau kaip kerpa avis ir renka vilną. Įveikęs trasą sustojau kavos puodeliui bei atsisveikinimui su pažadu sau čia sugrįžti.
Žabljake trumpai pasigrožėjau juoduoju ežeru, įėjimas mokamas – 3e. Yra žygiavimo trasos, bet tam nėra laiko.
Išvažiuojant iš miesto nusiperku du butelius gėrimo su laipsniais, bus šiokios tokios vaišės draugams. Grįžus paaiškėjo, kad tai buvo puikus pasirinkimas. Sekantis tikslas – Taros kanjonas ir tiltas. Prie tilto susipažinau su motociklininkų grįžtančių iš Albanijos grupe. Apsikeičiame įspūdžiais ir toliau nulinguoju gražiu kanjonu, bet be didesnių sustojimų. Pasibaigus jam, kelias labiau tranzitinis nors ir vingiuotas, o temperatūra vėl primena apie save.
Netrukus pasiekiau Albaniją ir išgirtą SH 20 kelią. Reikėjo greit priprasti prie lėtesnių ir staigesnių posūkių nei Juodkalnijoje. O pats kelias nuostabus, ne be reikalo geri atsiliepimai. Tiesa, šitam ruože sutikau pilną puokštę gyvūnų (karvių, ožių, arklių, asilų).
Atėjo laikas piltis, o pirmose 2 degalinėse neradau kuro, tai buvo staigmena. Trečioje užsipilu, o prisijungęs prie wifi užrezervavau kambarį prie Theth kaimo. Ten veda kelias SH 21 irgi puikiai vertinamas, ypač kai dabar yra asfaltuotas. Pradžioje buvo tiesiosios, o tada prasidėjo linksmumai, vingiai, nusileidimai, pakilimai. Atvažiavau į nakvynę, prisidaviau ir nuskubėjau apsižvalgyti kaime, o ten beveik vien kavinukės. Grįžęs ir pakalbėjęs su šeimininkais, sužinojau, kad suplanuotas keltas išplaukia 9 val ryto, o iki jo rodo 3,5val kelio. Lieka du variantai, arba anksti keltis, arba atsisakyti kelto ir tiesiai važiuoti į Kukes miestą. Palieku sprendimą rytojui.
19d - birželio 21d, antradienis
Theth - Koman - Fierza - Kukes - Pershkopi
Trasa - https://goo.gl/maps/Wcr8ARp5LcMxyJTJ6
https://goo.gl/maps/3RApLsKr73hdeeKT7
Radau jėgų ir noro, tai atsikėliau anksti ir nelaukdamas įskaičiuotų pusryčių nuskubėjau į keltą. Rytas ir kelias puikus, ramu ir džiaugiausi posūkiais, nes toliau laukė daugiau tiesiųjų ir darbo. Jau žinojau apie toleruojamą motociklininkų važiavimo stilių, tai iki kelto nusigavau per 2,5 val, vietoj mapso planuotų 3,5val. Nors paskutiniai 20 km iki jo tikra tragedija, pilna duobių ir deformacijų, tai nepriskubėsi. Tačiau pamačiau vėžliuką pakeliui, dar vienas gyvūnas į pamatytų kely sąrašą. Prieš įvažiavimą į tunelį, už kurio jau yra keltas, apsauga perspėja apie stovinčius apgavikus ir parduodančius netikrus bilietus. Sakė, kad pirkčiau tik kelte. Galima buvo užsakyti ir internetu, bet nežinau ar pavyks atsikelti. Už plaukimą sumokėjau 30e +1,5e kažkokie mokesčiai.
Kelte susipažinau su 2 poromis lenkų keliaujančių panašiai kaip aš. Tai ir prakalbėjome tas kelias valandas, bei pasidalinome nuotykiais. Pirmą pusvalandį vaizdai nieko gero nežadėjo, o tada prasidėjo tikras grožis ir dingo visos abejonės dėl pasirinkimo. Iš kelto išvažiavau su šortais, kad greit sustoti ir atsigaivinti šaltame vandenyje. O jis buvo tikrai labai šaltas, net pavadinčiau – ledinis.
Link Kukes miesto važiuoju taip vadinamu 1000 posūkių keliu. Jausmai labai dvejopi. Beveik ant kiekvieno posūkio yra smėlio ar akmenų, reikia būti labai atsargiam, tačiau tas grožis yra kerintis. Jeigu bent išvalytų jį, tai manyčiau, kad drąsiai pretenduotų į gražiausios Albanijos trasos titulą. Pakeliui sutikau vos 1 automobilį, bet atsipalaiduoti nevertėtų. Sustojau pirmoje ir tikriausiai vienintelėje kavinėje, o ten būrys motociklų. Pasistiprinau ir pajudėjau toliau. Už jos mažiau uolų, o ir danga kur kas geresnė. Išlendu į platesnį ir labiau tranzitinį SH 5, tačiau ir tai vis kažkoks akmuo nukritęs ar kliūtis. Albanijoje reikia būti ypač atsargiam.
Kukes atsipučiu, užpilu pilną baką bei užsakau nakvynę prie nakvynę paskutiniame miestelyje prieš Makedonija – Perškopy. Pagaliau įjungiu pamirštas 5 ir 6 pavaras, pasimėgauju greičiu, bet greitai vėl tenka sulėtinti ir džiaugtis vingiais. Kraštovaizdis gražus, bet jaučiasi skirtumas tarp Juodkalnijos ar Kroatijos. Sustojau prie pamatyto paminklo ir greit atskubėjo vaikų būrys, kuris žinojo tik „hello, yes, gangsta“. Ilgai nebendravau, o skubu pasiekti nakvynę. Bujtina Tershana savininkas sakė, kad prieš tai 2 naktims buvo apsistoję motociklininkai iš Lietuvos ir šiandien ryte išvažiavo. Gal kuris prisipažinsite? Nuėjau apsižvalgyti miestelyje ir nustebau, kad ten pilna žmonių, lyg penktadienio ar šeštadienio vakaras.
Nakvynės šeimininkas rekomendavo vietą vakarienei, tai ten nuėjau, paklausiau angliškai ar dirba ir gavau atsakymą dvigubą „NO“. Nusileidau į gatvę, kitos vietos neradau, nes jau mintimis valgiau būtent ten, kur patarė. Nusprendžiau pamėginti dar kartą, tik prieš tai išverčiau su translate pagalba, kad šitą vietą labai išgyrė, o aš alkanas. Tada šeimininkas mane pasodino ir neišleido kol neatsisegiau kelnių sagos, kad atpalaiduočiau spaudžianti pilvą. Toks mini nuotykis paskutinį vakarą Albanijoje.
Paskutinį kartą redagavo TomLi 2022-08-09 21:22, redaguota 1 kartą.
2022 Balkanai+Sicilija
20d - birželio 22d, trečiadienis
Pershkopi - Ochrid - Kalabaka
Trasa - https://goo.gl/maps/ixRuBZtMQet51E5F8
Po suvalgytų sočių pusryčių ir daiktų susidėjimo pajudėjau link Makedonijos. O miestelis vėl gyvas ir šurmuliuoja iš pačio ryto. Matyt kažko apie jį nežinau... Privažiavus pasienį pirmą kartą per visą kelionę paprašė žalios kortos. Net nustebau. Makedonijoje mane pasitinka geros kokybės kelias su vingiais, daug žalumos ir šalia tekantis vanduo. Mintyse pavadinau šitą atkarpą žaliuoju tuneliu. Eismo beveik nebuvo, sutikau kelis keletą motociklininkų važiuojančių priešinga kryptimi. Vis stipriau pradėjau jausti kažkokią trinti tarp pirštų, o pasirodo, kad jos neišlaikė tokios kelionės ir išbandymų. Privažiavęs Strugą pamačiau didelius kamščius, todėl nusprendžiau apvažiuoti aplinkkeliu. Tačiau užsukau į Ochrid miestą, nes patraukė dėmesį iš toli matoma tvirtovė. Pasirodo, kad lankomas miestas ir čia atveža grupes turistų iš Albanijos, net lietuvis sutikau. Prasiėjau ir apsižvalgiau, bet reikėjo judėti toliau Ochrido ežero pakrante. Gundė pliažai ir galimybė išsimaudyti, bet nestojau, per anksti dar.
Sekantis tikslas buvo prasivažiuoti į vieną ir kitą pusę keliu vedančiu per Galičicos nacionalinį parką, o už tai apsauga paprašė 2e prie įvažiavimo. Vos kelis automobilius, dviratininkus bei motociklininkus sutikau siaurame ir vingiuotame kelyje kol pakilau iki trasos aukščiausio taško. Pasigrožėjau panorama ir pastebėjau kaip ekstremalai pakyla su parasparniais.
Po trumpo poilsio pajudėjau link Prespos ežero. Po blogos kokybės kelių kilometrų pamačiau naujutėlę dangą ir su vėjeliu nusileidau. Planas buvo grįžti tuo pačiu keliu link Pogradeco, bet nusprendžiau, kad miestų užteks ir pasirinkau maršrutą SH 79 keliu. Prieš tai užvažiavau į Stenje kaimą. Niurus toks pasirodė, bet atradau tiesiog tobulą vietą pietums, poilsiui bei maudynėms. Motociklą pastačiau į pavėsį, pats užsakiau pietus, o kol juos gamina persirengiau ir išsimaudau ežere. Po suvalgyto karpio pietums išsimaudžiau dar kartą ir energingas pajudėjau link Graikijos per Albanijos kampą. Makedoniją paliko gerą įspūdį, nors buvau prisiklausęs įvairiausių kalbų. Gal todėl, kad prasivažiavau labiau lankytinomis vietomis ir nemačiau daugiau realijų.
Įlindęs į Albaniją maloniai nustebau kelio kokybe, kas leido pasimėgauti važiavimu parku ir vingiuotu SH79 keliu. Tikrai nesigailėjau sprendimo pakoreguoti maršrutą. Laikas prabėgo greitai tarp kalvų, o tada iš niekur atsirado lygumos bei tiesi kaip styga trasa link Graikijos. Pakeliui dar dėmesį patraukė saulės baterijų laukas iš tolo atrodantys kaip erdvėlaivis. Teko nusukti ir privažiuoti arčiau apžiūrėti. O už jų tarp kalnų pasislėpęs Tren kaimas.
Toliau sekė Graikija ir noras pamatyti Meteoras. Įšokau į greitkelį ir ekonominiu rėžimu važiavau link tikslo. Vėl karšta, vėl be pavėsio, bet noras pamatyti saulėlydį toje vietoje stiprus. Po kažkiek laiko nusukau į kelią nr 15 ir stebėjausi puikia danga. Dar nustebino du greičio matuokliai gyvenvietėje tik su 8 trobom. Vis tik jau nebe Albanijoje, reikėjo pasisaugoti, todėl pasigaunu pakankamai greitą graiką ir seku jį. Kai jis nusuko, aš sustojau atsigaivinti, tačiau po poilsio pradėjus važiuoti ir nespėjus uždaryti šalmo įskrido musėlė į akį. Teko stoti ir kelias minutes krapštyti, nes ji niekaip nenorėjo palikti akies gleivinės. Dar viena pamoka Likusi atkarpa be nuotykių, o aš spėjau pamatyti saulėlydį. Nors tokių gudručių buvo pilna apžvalgos taškuose. Visas apsipatenkinęs grįžau poilsiui į savo kambarį.
Pershkopi - Ochrid - Kalabaka
Trasa - https://goo.gl/maps/ixRuBZtMQet51E5F8
Po suvalgytų sočių pusryčių ir daiktų susidėjimo pajudėjau link Makedonijos. O miestelis vėl gyvas ir šurmuliuoja iš pačio ryto. Matyt kažko apie jį nežinau... Privažiavus pasienį pirmą kartą per visą kelionę paprašė žalios kortos. Net nustebau. Makedonijoje mane pasitinka geros kokybės kelias su vingiais, daug žalumos ir šalia tekantis vanduo. Mintyse pavadinau šitą atkarpą žaliuoju tuneliu. Eismo beveik nebuvo, sutikau kelis keletą motociklininkų važiuojančių priešinga kryptimi. Vis stipriau pradėjau jausti kažkokią trinti tarp pirštų, o pasirodo, kad jos neišlaikė tokios kelionės ir išbandymų. Privažiavęs Strugą pamačiau didelius kamščius, todėl nusprendžiau apvažiuoti aplinkkeliu. Tačiau užsukau į Ochrid miestą, nes patraukė dėmesį iš toli matoma tvirtovė. Pasirodo, kad lankomas miestas ir čia atveža grupes turistų iš Albanijos, net lietuvis sutikau. Prasiėjau ir apsižvalgiau, bet reikėjo judėti toliau Ochrido ežero pakrante. Gundė pliažai ir galimybė išsimaudyti, bet nestojau, per anksti dar.
Sekantis tikslas buvo prasivažiuoti į vieną ir kitą pusę keliu vedančiu per Galičicos nacionalinį parką, o už tai apsauga paprašė 2e prie įvažiavimo. Vos kelis automobilius, dviratininkus bei motociklininkus sutikau siaurame ir vingiuotame kelyje kol pakilau iki trasos aukščiausio taško. Pasigrožėjau panorama ir pastebėjau kaip ekstremalai pakyla su parasparniais.
Po trumpo poilsio pajudėjau link Prespos ežero. Po blogos kokybės kelių kilometrų pamačiau naujutėlę dangą ir su vėjeliu nusileidau. Planas buvo grįžti tuo pačiu keliu link Pogradeco, bet nusprendžiau, kad miestų užteks ir pasirinkau maršrutą SH 79 keliu. Prieš tai užvažiavau į Stenje kaimą. Niurus toks pasirodė, bet atradau tiesiog tobulą vietą pietums, poilsiui bei maudynėms. Motociklą pastačiau į pavėsį, pats užsakiau pietus, o kol juos gamina persirengiau ir išsimaudau ežere. Po suvalgyto karpio pietums išsimaudžiau dar kartą ir energingas pajudėjau link Graikijos per Albanijos kampą. Makedoniją paliko gerą įspūdį, nors buvau prisiklausęs įvairiausių kalbų. Gal todėl, kad prasivažiavau labiau lankytinomis vietomis ir nemačiau daugiau realijų.
Įlindęs į Albaniją maloniai nustebau kelio kokybe, kas leido pasimėgauti važiavimu parku ir vingiuotu SH79 keliu. Tikrai nesigailėjau sprendimo pakoreguoti maršrutą. Laikas prabėgo greitai tarp kalvų, o tada iš niekur atsirado lygumos bei tiesi kaip styga trasa link Graikijos. Pakeliui dar dėmesį patraukė saulės baterijų laukas iš tolo atrodantys kaip erdvėlaivis. Teko nusukti ir privažiuoti arčiau apžiūrėti. O už jų tarp kalnų pasislėpęs Tren kaimas.
Toliau sekė Graikija ir noras pamatyti Meteoras. Įšokau į greitkelį ir ekonominiu rėžimu važiavau link tikslo. Vėl karšta, vėl be pavėsio, bet noras pamatyti saulėlydį toje vietoje stiprus. Po kažkiek laiko nusukau į kelią nr 15 ir stebėjausi puikia danga. Dar nustebino du greičio matuokliai gyvenvietėje tik su 8 trobom. Vis tik jau nebe Albanijoje, reikėjo pasisaugoti, todėl pasigaunu pakankamai greitą graiką ir seku jį. Kai jis nusuko, aš sustojau atsigaivinti, tačiau po poilsio pradėjus važiuoti ir nespėjus uždaryti šalmo įskrido musėlė į akį. Teko stoti ir kelias minutes krapštyti, nes ji niekaip nenorėjo palikti akies gleivinės. Dar viena pamoka Likusi atkarpa be nuotykių, o aš spėjau pamatyti saulėlydį. Nors tokių gudručių buvo pilna apžvalgos taškuose. Visas apsipatenkinęs grįžau poilsiui į savo kambarį.
Paskutinį kartą redagavo TomLi 2022-08-09 21:24, redaguota 1 kartą.
2022 Balkanai+Sicilija
21d - birželio 23d, ketvirtadienis
Kalabaka - Bansko
Trasa https://goo.gl/maps/1YnGd3qJWusVA9ke9
Visą naktį prasivarčiau, tai atsikėliau visas sutinęs. Prieš kavos puodelį nuvažiuoju apžiūrėti Meteoras su rytinės saulės spinduliais. Vaizdai atima žadą, o ir džiaugiausi dėl sprendimo pamatyti šitą vietą vakare bei ryte. Jau nebuvo tiek žmonių kiek vakar, vos viena kita pora, o ir rytas dar ankstyvas. Apvažiavau trasą pagal nakvynės šeimininko Arsenio duotą planą ir nusukau link degalinės.
Dar kartą įtempiau bei sutepiau grandinę, išgėriau kavos, prisipyliau pilną baką brangaus graikiško kuro ir pajudėjau link Olimpo. Pirmam kaime su keliomis trobomis vėl du policininkai su radaru kėlė nuostabą, bet jau vakar išmokau pristabdyti. Ir štai sutikau tikrą šunų bandą, ne Bosnijoje ir Hercegovinoje, ne Juodkalnijoje ar Albanijoje, o Graikijoje. Pakilimas į Olimpą nebuvo mano tikslas, tiesiog pasitaikęs objektas pakeliui. Kelias link jo "šūdinas", tiksliau visas apšiktas, o tarpais mačiau tų paliktų bombų kaltininkes. Dar didesnį liūdesį kėlė beveik kiekvienam posūkyje buvę smėlis ir akmenukai. O trasa galėjo būti visai kitokia... Viršuje, tiksliau iki kur galima nuvažiuoti, stebuklų nepamačiau. Nusileidęs nusprendžiau apvažiuoti kalną iš kitos pusės ir nepasigailėjau. Smagus vingiai, o svarbiausia be smėlio, tikra atgaivą po tų minų. O dar atkarpomis tas juodas asfaltas su geltonomis linijomis, kuriam jaučiu silpnybę, tikriausiai kilusią iš amerikietiškų filmų. Apvažiavus kalną pamačiau jūrą, o nusileidęs žemyn pajaučiau karštį. Sustojau išsimaudyti Egėjo jūroje, bet vanduo buvo šiltas ir silpnai gaivino.
Šiandien norėjau pasiekti Banską, todėl teko judėti toliau magistraliniais keliais. Prieš pat Bulgariją pagavau kelis lašus lietaus ir jie man taip patiko. Pasienyje iš Graikijos pusės teko pastovėti eilėje apie pusvalandį, o bulgarai tik parodė gestais, kad greičiau dingčiau iš čia. E79 kelias nepatiko, nors ir vingių daug bei danga gera, bet labai jau tranzitinis, didelis eismas, daug furų ir tik po vieną eismo juostą. Bet štai nusukau į 19 ir nulingiavau link Banske užsakytos nakvynės. Pasirodo, kad jį pačiam senamiesty. Gavau leidimą pastatyti motociklą mažam kiemelyje už varto, o pati vieta autentiška ir įdomi. Šeimininkai priėmė svetingai ir pasigyrė surinktų baravykų gausa. Išsimaudęs ir persirengęs pasivaikščiojau senamiesty. Pats miestas man patiko ir viršijo lūkesčius. Kažkuo priminė Zakopanę. Žmonių beveik nebuvo, tai galėjau pasidžiaugti ramybę. Manau, kad važiuojant per Bulgariją verta čia užsukti. Grįžus į viešbutį ir suvalgius vakarienę, atėjo laikas poilsiui. Diena labiau tranzitinė, jau šeštadienį turėjau susitikti su draugu Brašove.
Kalabaka - Bansko
Trasa https://goo.gl/maps/1YnGd3qJWusVA9ke9
Visą naktį prasivarčiau, tai atsikėliau visas sutinęs. Prieš kavos puodelį nuvažiuoju apžiūrėti Meteoras su rytinės saulės spinduliais. Vaizdai atima žadą, o ir džiaugiausi dėl sprendimo pamatyti šitą vietą vakare bei ryte. Jau nebuvo tiek žmonių kiek vakar, vos viena kita pora, o ir rytas dar ankstyvas. Apvažiavau trasą pagal nakvynės šeimininko Arsenio duotą planą ir nusukau link degalinės.
Dar kartą įtempiau bei sutepiau grandinę, išgėriau kavos, prisipyliau pilną baką brangaus graikiško kuro ir pajudėjau link Olimpo. Pirmam kaime su keliomis trobomis vėl du policininkai su radaru kėlė nuostabą, bet jau vakar išmokau pristabdyti. Ir štai sutikau tikrą šunų bandą, ne Bosnijoje ir Hercegovinoje, ne Juodkalnijoje ar Albanijoje, o Graikijoje. Pakilimas į Olimpą nebuvo mano tikslas, tiesiog pasitaikęs objektas pakeliui. Kelias link jo "šūdinas", tiksliau visas apšiktas, o tarpais mačiau tų paliktų bombų kaltininkes. Dar didesnį liūdesį kėlė beveik kiekvienam posūkyje buvę smėlis ir akmenukai. O trasa galėjo būti visai kitokia... Viršuje, tiksliau iki kur galima nuvažiuoti, stebuklų nepamačiau. Nusileidęs nusprendžiau apvažiuoti kalną iš kitos pusės ir nepasigailėjau. Smagus vingiai, o svarbiausia be smėlio, tikra atgaivą po tų minų. O dar atkarpomis tas juodas asfaltas su geltonomis linijomis, kuriam jaučiu silpnybę, tikriausiai kilusią iš amerikietiškų filmų. Apvažiavus kalną pamačiau jūrą, o nusileidęs žemyn pajaučiau karštį. Sustojau išsimaudyti Egėjo jūroje, bet vanduo buvo šiltas ir silpnai gaivino.
Šiandien norėjau pasiekti Banską, todėl teko judėti toliau magistraliniais keliais. Prieš pat Bulgariją pagavau kelis lašus lietaus ir jie man taip patiko. Pasienyje iš Graikijos pusės teko pastovėti eilėje apie pusvalandį, o bulgarai tik parodė gestais, kad greičiau dingčiau iš čia. E79 kelias nepatiko, nors ir vingių daug bei danga gera, bet labai jau tranzitinis, didelis eismas, daug furų ir tik po vieną eismo juostą. Bet štai nusukau į 19 ir nulingiavau link Banske užsakytos nakvynės. Pasirodo, kad jį pačiam senamiesty. Gavau leidimą pastatyti motociklą mažam kiemelyje už varto, o pati vieta autentiška ir įdomi. Šeimininkai priėmė svetingai ir pasigyrė surinktų baravykų gausa. Išsimaudęs ir persirengęs pasivaikščiojau senamiesty. Pats miestas man patiko ir viršijo lūkesčius. Kažkuo priminė Zakopanę. Žmonių beveik nebuvo, tai galėjau pasidžiaugti ramybę. Manau, kad važiuojant per Bulgariją verta čia užsukti. Grįžus į viešbutį ir suvalgius vakarienę, atėjo laikas poilsiui. Diena labiau tranzitinė, jau šeštadienį turėjau susitikti su draugu Brašove.
2022 Balkanai+Sicilija
22d - birželio 24d, penktadienis
Bansko-Rila-Veliko Tarnovo
Trasa https://goo.gl/maps/y3rhUYMX9esU7DV58
Dienos tikslas – nuvažiuoti iki Bulgarų/Rumunų pasienio. Norėjau pamatyti tik Rilos vienuolyną, nors orų prognozės geresnės būtų važiuojant vingiuotu 84 keliu link Pazardžiko. Ryte valgydamas pusryčius vis tik nusprendžiau pamatyti tą vienuolyną ir pasisotinęs nuvažiavau link jo. Nors mačiau daug debesų, bet lietaus taip ir nebuvo. Vienuolynas pakankamai didelis ir gražus. Pasidžiaugiau vieta kol nebuvo daug žmonių ir laikas buvo judėti link Rumunijos.
Toliau sekė greitos atkarpos automagistralėmis ir rajoniniais keliais link 35 kelio, kuris įdomiai atrodė žemėlapy. Nusukus į jį iš tolo pastebėjau keistą statinį ant kalno. Sustojau, nufotografavau priartinęs ir kas ten yra aiškiau nepasidarė. Supratau, kad laukia dar vienas nusukimas nuo maršruto. Pakeliui link tos pusės tarp medžių išlindo didelis auksinis stogas, kuris pasirodė arčiau, tai nuvažiavau ten pirmiau. Tai buvo Šipka cerkvė, o ten žmonės man parodė kelią link to statinio ant kalno – Buzludzka monumento. Matėsi, kad keliu dažnai jau nevažiuojama, nors ir aplenkiau kelis antros kartos Golfus. Nežinau kas mane tiksliai sužavėjo, ar tai dėl to, kad visiškai nieko nesitikėjau, ar tai dėl to, kad pastebimas iš tolo. Pakilęs apsižvalgiau keliose aikštelėse ir nusprendžiau nusileisti kitu keliu, kuriuo mapsai griežtai draudė važiuoti. Kažkokių nepravažiuojamų ruožų nebuvo, bet atkarpomis nebloga tarka buvo. Privažiavau laisvės monumentą. Link jo vedė daug laiptelių, čia galėtų ir Rokis treniruotis. Dėl iki šiol man nesuprantamų priežasčių pradėjau bėgti jais bei kilti į viršų nenusiėmęs šalmo, o pasiekęs viršūnę vos gaudžiau orą ir maniau, kad tuoj širdelė iššoks iš krūtinės.
Truputi pailsėjęs bei pasidžiaugęs tokiais netičiukais, pajudėjau link Ruse. Jau svajojau kaip atsigersiu šalto alaus ant Dunojaus kranto. Pakeliui sutikau Veliko Tarnovo miestelį ir mano dėmesį patraukė namukai virš tunelio. Sustojau, greitai pagooglinau ir nusprendžiau čia nakvoti. Miesto centras gražus, o ir žmonių daug, pasirodo kažkokia derliaus šventė.
23d - birželio 25d, šeštadienis
Veliko Tarnovo-Ruse-Brašov
Trasa https://goo.gl/maps/i6UgF3Gk9pUTaj1i9
Ryte įvažiuoju į Rumuniją tiltu per Dunojų.Šiandien trasa buvo paprasta su numatytu vienu objektu. Prie Bukarešto teko apvažiuoti kelis kamščius ir kažkaip mane nustebino pakankamai didelis transporto srautas. Gal todėl, kad buvo šeštadienis. Po kelių šimtų kilometrų balne pagaliau sustojau pasigrožėti Peleš pilimi. Ir taip, ji nuostabi tiek išorėje, tiek viduje.
Link vakaro pasiekiau nakvynę Brašove, o už pusvalandžio atvažiavo mano draugas Vladas. Palikę kelis daiktus abu pajudėjome į centrą.
Taip baigėsi antras kelionės etapas kai buvau vienas. Per savaitę nuvažiuota 4120 km, o bendras kelionės atstumas jau siekė 8600km. Nors tranzitinių kilometrų gavosi daugiau nei planavau, bet buvo veikta pagal situaciją. O per šią savaitę pamačiau labai daug ir smagu sugrįžti į tas akimirkas keliant visą šitą informaciją.
Bansko-Rila-Veliko Tarnovo
Trasa https://goo.gl/maps/y3rhUYMX9esU7DV58
Dienos tikslas – nuvažiuoti iki Bulgarų/Rumunų pasienio. Norėjau pamatyti tik Rilos vienuolyną, nors orų prognozės geresnės būtų važiuojant vingiuotu 84 keliu link Pazardžiko. Ryte valgydamas pusryčius vis tik nusprendžiau pamatyti tą vienuolyną ir pasisotinęs nuvažiavau link jo. Nors mačiau daug debesų, bet lietaus taip ir nebuvo. Vienuolynas pakankamai didelis ir gražus. Pasidžiaugiau vieta kol nebuvo daug žmonių ir laikas buvo judėti link Rumunijos.
Toliau sekė greitos atkarpos automagistralėmis ir rajoniniais keliais link 35 kelio, kuris įdomiai atrodė žemėlapy. Nusukus į jį iš tolo pastebėjau keistą statinį ant kalno. Sustojau, nufotografavau priartinęs ir kas ten yra aiškiau nepasidarė. Supratau, kad laukia dar vienas nusukimas nuo maršruto. Pakeliui link tos pusės tarp medžių išlindo didelis auksinis stogas, kuris pasirodė arčiau, tai nuvažiavau ten pirmiau. Tai buvo Šipka cerkvė, o ten žmonės man parodė kelią link to statinio ant kalno – Buzludzka monumento. Matėsi, kad keliu dažnai jau nevažiuojama, nors ir aplenkiau kelis antros kartos Golfus. Nežinau kas mane tiksliai sužavėjo, ar tai dėl to, kad visiškai nieko nesitikėjau, ar tai dėl to, kad pastebimas iš tolo. Pakilęs apsižvalgiau keliose aikštelėse ir nusprendžiau nusileisti kitu keliu, kuriuo mapsai griežtai draudė važiuoti. Kažkokių nepravažiuojamų ruožų nebuvo, bet atkarpomis nebloga tarka buvo. Privažiavau laisvės monumentą. Link jo vedė daug laiptelių, čia galėtų ir Rokis treniruotis. Dėl iki šiol man nesuprantamų priežasčių pradėjau bėgti jais bei kilti į viršų nenusiėmęs šalmo, o pasiekęs viršūnę vos gaudžiau orą ir maniau, kad tuoj širdelė iššoks iš krūtinės.
Truputi pailsėjęs bei pasidžiaugęs tokiais netičiukais, pajudėjau link Ruse. Jau svajojau kaip atsigersiu šalto alaus ant Dunojaus kranto. Pakeliui sutikau Veliko Tarnovo miestelį ir mano dėmesį patraukė namukai virš tunelio. Sustojau, greitai pagooglinau ir nusprendžiau čia nakvoti. Miesto centras gražus, o ir žmonių daug, pasirodo kažkokia derliaus šventė.
23d - birželio 25d, šeštadienis
Veliko Tarnovo-Ruse-Brašov
Trasa https://goo.gl/maps/i6UgF3Gk9pUTaj1i9
Ryte įvažiuoju į Rumuniją tiltu per Dunojų.Šiandien trasa buvo paprasta su numatytu vienu objektu. Prie Bukarešto teko apvažiuoti kelis kamščius ir kažkaip mane nustebino pakankamai didelis transporto srautas. Gal todėl, kad buvo šeštadienis. Po kelių šimtų kilometrų balne pagaliau sustojau pasigrožėti Peleš pilimi. Ir taip, ji nuostabi tiek išorėje, tiek viduje.
Link vakaro pasiekiau nakvynę Brašove, o už pusvalandžio atvažiavo mano draugas Vladas. Palikę kelis daiktus abu pajudėjome į centrą.
Taip baigėsi antras kelionės etapas kai buvau vienas. Per savaitę nuvažiuota 4120 km, o bendras kelionės atstumas jau siekė 8600km. Nors tranzitinių kilometrų gavosi daugiau nei planavau, bet buvo veikta pagal situaciją. O per šią savaitę pamačiau labai daug ir smagu sugrįžti į tas akimirkas keliant visą šitą informaciją.
Paskutinį kartą redagavo TomLi 2022-08-09 21:27, redaguota 1 kartą.
2022 Balkanai+Sicilija
24d - birželio 26d, sekmadienis
Brašov - Sibiu
Trasa https://goo.gl/maps/Fq2aRDaEmLrNt7ZN8
Naktį nulijo. Tai rytas buvo vėsus ir gaivus. Pajudėjome link Brano pilies per „Mažąjį Brašovą“. Pakankamai greitai pasiekėme pilį ir nuskubėjome jos apžiūrėti kol neprisirinko dar daugiau turistų. Ji nėra labai didelė, turi savotišką atmosferą, bet pavadinčiau tokia išpopsinta. Užskaitau, bet antrą kartą nevažiuočiau.
Toliau nulingiavome 73 keliu žemyn. Srautas automobilių didelis, aplenki koloną ir vėl prieš nosį dar kelios. Tai susitaikę važiavome ramiai. Sustojome degalinėje užsipilti degalų ir pastebėjęs lietuviškus numerius prie mūsų prisistatė vyresnio amžiaus rumunas, o už kelių minučių ir jo sūnus, kuris yra vedęs lietuvaitę ir gyvena netoliese. Buvo labai šnekus, malonus ir kvietė arbatos, bet žinojome, kad ten nuvažiavus, tektų ir nakvoti. Todėl teko atsisakyti kvietimo ir pajudėjome toliau. 73C kelią prisimenu iš neigiamos pusės. Pavadinau jį – rumuniška betonkė. Jeigu yra galimybė, tai pasistenkite jo išvengti. Sustoję pertraukėlei užsakėme kelioms dienoms nakvynę Sibiu mieste, kad į Transalpiną ir Transfegerešaną važiuoti be šoninių dėžių. Link Sibiu keliavome pakankamai gražiu 7 keliu, bet labai jau apkrautu, tai didelio smagumo nebuvo. Pasiekus nakvynę supratau, kad daugiau nenoriu rizikuoti ir reiks keisti grandinę, todėl sekantį rytą reikėjo rasti servisą, o bent kelį šitam mieste buvo.
25d - birželio 27d, pirmadienis
Sibiu
Ryte nuvažiavome į artimesnį servisą, bet norimo sprendimo neišgirdome, todėl atsidūrėme sekančiame. Mechanikas apžiūrėjo motociklą ir pradėjo ieškoti detalių. Po kelių minučių pranešė, kad reiks laukti bent 3 dienas, o tai mums buvo per daug. Žinau, kad reikia keisti grandinę kartu su žvaigždėmis, bet šitoje situacijoje reikėjo rinktis geriausią iš blogiausių. Todėl prašėme pakeisti tik grandinę, nes ją galėjo gauti šiandien vakare. Tačiau mechanikas nesutiko daryti tokio „shit“. Todėl paprašė dar pusvalandžio, dar keli skambučiai ir surado viską. Pažadėjo, kad bus padaryta ryt ir labai pasistengs spėti iki pietų. Kaip pasakė, taip ir padarė. Buvau tikrai sužavėtas tiek tvarką servise, tiek aptarnavimų, tiek požiūrių į darbą. Taigi jeigu būsite Sibiu ar netoli bei atsitiks nelaimė, tai drąsiai galiu rekomenduoti MOTOMECANICA Sibiu.
Vienas motociklas paliktas, kitas pastatytas pavėsy, o mes einame aplankyti miestą. Nieko nežinojau apie Rumuniją, o mano įsivaizdavimas buvo labiau stereotipinis, todėl stebino mane tiek Brašovas, tiek Sibiu. Norėjome užsukti į kelis muziejus, bet pirmadieniais jie nedirbo. Susiradę pavėsį sutarėme dėl rytojaus plano. Nusprendėme, kad neverta abiem laukti kol suremontuos mano motociklą, todėl draugas judės ryte į Transalpiną, o aš vėliau prisijungsiu. O dar sekančią dieną jau kartu bandysime įveikti Transfegerešaną.
Brašov - Sibiu
Trasa https://goo.gl/maps/Fq2aRDaEmLrNt7ZN8
Naktį nulijo. Tai rytas buvo vėsus ir gaivus. Pajudėjome link Brano pilies per „Mažąjį Brašovą“. Pakankamai greitai pasiekėme pilį ir nuskubėjome jos apžiūrėti kol neprisirinko dar daugiau turistų. Ji nėra labai didelė, turi savotišką atmosferą, bet pavadinčiau tokia išpopsinta. Užskaitau, bet antrą kartą nevažiuočiau.
Toliau nulingiavome 73 keliu žemyn. Srautas automobilių didelis, aplenki koloną ir vėl prieš nosį dar kelios. Tai susitaikę važiavome ramiai. Sustojome degalinėje užsipilti degalų ir pastebėjęs lietuviškus numerius prie mūsų prisistatė vyresnio amžiaus rumunas, o už kelių minučių ir jo sūnus, kuris yra vedęs lietuvaitę ir gyvena netoliese. Buvo labai šnekus, malonus ir kvietė arbatos, bet žinojome, kad ten nuvažiavus, tektų ir nakvoti. Todėl teko atsisakyti kvietimo ir pajudėjome toliau. 73C kelią prisimenu iš neigiamos pusės. Pavadinau jį – rumuniška betonkė. Jeigu yra galimybė, tai pasistenkite jo išvengti. Sustoję pertraukėlei užsakėme kelioms dienoms nakvynę Sibiu mieste, kad į Transalpiną ir Transfegerešaną važiuoti be šoninių dėžių. Link Sibiu keliavome pakankamai gražiu 7 keliu, bet labai jau apkrautu, tai didelio smagumo nebuvo. Pasiekus nakvynę supratau, kad daugiau nenoriu rizikuoti ir reiks keisti grandinę, todėl sekantį rytą reikėjo rasti servisą, o bent kelį šitam mieste buvo.
25d - birželio 27d, pirmadienis
Sibiu
Ryte nuvažiavome į artimesnį servisą, bet norimo sprendimo neišgirdome, todėl atsidūrėme sekančiame. Mechanikas apžiūrėjo motociklą ir pradėjo ieškoti detalių. Po kelių minučių pranešė, kad reiks laukti bent 3 dienas, o tai mums buvo per daug. Žinau, kad reikia keisti grandinę kartu su žvaigždėmis, bet šitoje situacijoje reikėjo rinktis geriausią iš blogiausių. Todėl prašėme pakeisti tik grandinę, nes ją galėjo gauti šiandien vakare. Tačiau mechanikas nesutiko daryti tokio „shit“. Todėl paprašė dar pusvalandžio, dar keli skambučiai ir surado viską. Pažadėjo, kad bus padaryta ryt ir labai pasistengs spėti iki pietų. Kaip pasakė, taip ir padarė. Buvau tikrai sužavėtas tiek tvarką servise, tiek aptarnavimų, tiek požiūrių į darbą. Taigi jeigu būsite Sibiu ar netoli bei atsitiks nelaimė, tai drąsiai galiu rekomenduoti MOTOMECANICA Sibiu.
Vienas motociklas paliktas, kitas pastatytas pavėsy, o mes einame aplankyti miestą. Nieko nežinojau apie Rumuniją, o mano įsivaizdavimas buvo labiau stereotipinis, todėl stebino mane tiek Brašovas, tiek Sibiu. Norėjome užsukti į kelis muziejus, bet pirmadieniais jie nedirbo. Susiradę pavėsį sutarėme dėl rytojaus plano. Nusprendėme, kad neverta abiem laukti kol suremontuos mano motociklą, todėl draugas judės ryte į Transalpiną, o aš vėliau prisijungsiu. O dar sekančią dieną jau kartu bandysime įveikti Transfegerešaną.
Paskutinį kartą redagavo TomLi 2022-08-09 21:29, redaguota 1 kartą.
2022 Balkanai+Sicilija
26d - birželio 28d, antradienis
Transalpina
Trasa https://goo.gl/maps/Z51TmM6Bp7MLCXVH6
Ryte Vladas pajudėjo į Transalpiną, o aš su viešuoju į centrą, nes laukti namie būtų tikra kančia. Vaikščiodamas bandžiau negalvoti ir netikrinti telefono kas kelias minutes, todėl ieškojau vakar neatrastų vietų. Ir štai prieš 12 val sulaukiau skambučio su geromis naujienomis. Su šypsena veide šokau į boltą ir greitai atsiradau servise. Paėmiau suremontuotą bei išplautą savo Suzukį ir nuskubėjau į būstą persirengti.
Greitai susiruošiau ir štai aš kely. Smagiai sau be sustojimų važiuoju 67C keliu. Vingių daug bei skirtingų, danga gera, o mano veide vis dar vaikiška šypsena. Vladas prigąsdino, kad pakeliui gavo lietaus, bet man pasisekė, nes iki pat mūsų susitikimo vietos kavinėje 7A ir 67C kelių sankirtoje. Tik atvažiavus prasidėjo smarki liūtis, todėl užsakėme po kavos puodelį ir išgirtą Papanašį. Po saldžios pertraukėlės ir kaip tik nustojus lyti vėl atsisėdome ant balnų. Vladas pajudėjo 7A kelių link namų, o aš nusprendžiau dar pilnai užskaityti 67C kelią. Nuo pirmų kilometrų pradėjau mėgautis, nes vėl tas juodas asfaltas ir geltonos linijos. Džiugino ir mažas srautas, vos keli automobiliai ir keliolika motociklų. Namo grįžau irgi 7A bei 7 keliais. Pastarasis vėl nepatiko, nes šįkart buvo didžiausi kamščiai. Nuojauta kužda, kad jis pastoviai yra perkrautas.
Transalpina
Trasa https://goo.gl/maps/Z51TmM6Bp7MLCXVH6
Ryte Vladas pajudėjo į Transalpiną, o aš su viešuoju į centrą, nes laukti namie būtų tikra kančia. Vaikščiodamas bandžiau negalvoti ir netikrinti telefono kas kelias minutes, todėl ieškojau vakar neatrastų vietų. Ir štai prieš 12 val sulaukiau skambučio su geromis naujienomis. Su šypsena veide šokau į boltą ir greitai atsiradau servise. Paėmiau suremontuotą bei išplautą savo Suzukį ir nuskubėjau į būstą persirengti.
Greitai susiruošiau ir štai aš kely. Smagiai sau be sustojimų važiuoju 67C keliu. Vingių daug bei skirtingų, danga gera, o mano veide vis dar vaikiška šypsena. Vladas prigąsdino, kad pakeliui gavo lietaus, bet man pasisekė, nes iki pat mūsų susitikimo vietos kavinėje 7A ir 67C kelių sankirtoje. Tik atvažiavus prasidėjo smarki liūtis, todėl užsakėme po kavos puodelį ir išgirtą Papanašį. Po saldžios pertraukėlės ir kaip tik nustojus lyti vėl atsisėdome ant balnų. Vladas pajudėjo 7A kelių link namų, o aš nusprendžiau dar pilnai užskaityti 67C kelią. Nuo pirmų kilometrų pradėjau mėgautis, nes vėl tas juodas asfaltas ir geltonos linijos. Džiugino ir mažas srautas, vos keli automobiliai ir keliolika motociklų. Namo grįžau irgi 7A bei 7 keliais. Pastarasis vėl nepatiko, nes šįkart buvo didžiausi kamščiai. Nuojauta kužda, kad jis pastoviai yra perkrautas.
Paskutinį kartą redagavo TomLi 2022-08-09 17:41, redaguota 2 kartus.
2022 Balkanai+Sicilija
27d - birželio 29d, trečiadienis
Sibiu-Transfegerešan-Sibiu- Oradea
Trasa https://goo.gl/maps/vGk2sAYMgWermFMC9
Štai ir atėjo metas susipažinti su Transfegerešanu (nors pavadinimas mane erzina). Su nakvynės šeimininku susitarę, kad iki pietų paliksime krepšius, anksti ryte pajudėjimo link tikslo. Didelio eismo nebuvo, tai į vieną pusę su pasimėgavimu prasivažiavome, nors ne iš geriausios pusės nustebino danga. Po Transalpinos tikėjausi, kad čia bus dar geresnė, nes tai Rumunijos vizitinė kortelė, bet ne... Kelios atkarpos geros, bet didesnei daliai reiktų linkėti rekonstravimo. Tačiau tai nuotaikų nesugadino, nes vaizdai tikrai puikūs. Įveikęs aukščiausią tašką ir besileisdamas pradėjau lyg grybų po lietaus žvalgytis meškos. Draugas galvojo, kad juokauju, o aš rimtai nuliūdau kai pasiekėme damba, bet meškos taip ir nemačiau. Kelios nuotraukos, suvalgytas kukurūzas ir reikia pasimėgauti kelių iš kitos pusės. Ir didžiuliam mano džiaugsmui iškart už kokių 200m pamatau mešką su mažyliais. Gerų nuotraukų nesigavo, bet tada pasakiau nustebusiam draugui, kad jau viskas, ramiai galime važiuoti namo. Transfegerešanas pravažiuotas iš 2 pusių, begalė nuotraukų, bet laikas buvo pasiimti krepšius ir judėti link namų.
Nusileidus įvažiavome į karščio bangą, kuri mus sekino iki pat Deva miesto. Nuo ten įgavome antrą kvėpavimą ir su vėjeliu pasiekėme Oradea. Verta atkreipti dėmesį į 76 kelią nuo Deva iki Oradea. Daug greitų vingių, nauja danga, nedidelis eismo intensyvumas, nors vaizdų ir mažiau, bet puikiai tinka smagiam prasivažiavimui. Užsisakėme nakvynę su baseinu, kuriame atsigaiviname po tikrai ilgos dienos.
28d - birželio 30d, ketvirtadienis
Oradea-Lublin
Beliko tranzitas namo. Vengėme greitkelių ir ramiai sau judėjome link Lietuvos. Dar sustojome paskutinei nakvynei Malibu Lublin ir pasimėgavome sočia lenkiška vakariene.
29d - liepos 1d, penktadienis
Lublin-Vilnius
Paskutiniai kilometrai Lenkijoje ir štai mes Lietuvoje.
Matyt trip1 po 10t km nusinulina, nes grįžus rodė tik 1100 km. Tai per mėnesį įveikta apie 11t kilometrų, vidutinės kuro sąnaudos apie 4,5l. Kelionė intensyvesnė nei planuota, bet jos metu buvo daug naujų dalykų, patyrimų, vaizdų, kas kėlė begalę emocijų. Pamačiau daugiu nei tikėjausi, įgauta daug patirties. Nors nesu daug keliavęs ir dar yra daug naujų krypčių, bet tikiu, kad ateity į kelias šio nuotykio metu aplankytas vietas tikrai sugrįšiu.
Sibiu-Transfegerešan-Sibiu- Oradea
Trasa https://goo.gl/maps/vGk2sAYMgWermFMC9
Štai ir atėjo metas susipažinti su Transfegerešanu (nors pavadinimas mane erzina). Su nakvynės šeimininku susitarę, kad iki pietų paliksime krepšius, anksti ryte pajudėjimo link tikslo. Didelio eismo nebuvo, tai į vieną pusę su pasimėgavimu prasivažiavome, nors ne iš geriausios pusės nustebino danga. Po Transalpinos tikėjausi, kad čia bus dar geresnė, nes tai Rumunijos vizitinė kortelė, bet ne... Kelios atkarpos geros, bet didesnei daliai reiktų linkėti rekonstravimo. Tačiau tai nuotaikų nesugadino, nes vaizdai tikrai puikūs. Įveikęs aukščiausią tašką ir besileisdamas pradėjau lyg grybų po lietaus žvalgytis meškos. Draugas galvojo, kad juokauju, o aš rimtai nuliūdau kai pasiekėme damba, bet meškos taip ir nemačiau. Kelios nuotraukos, suvalgytas kukurūzas ir reikia pasimėgauti kelių iš kitos pusės. Ir didžiuliam mano džiaugsmui iškart už kokių 200m pamatau mešką su mažyliais. Gerų nuotraukų nesigavo, bet tada pasakiau nustebusiam draugui, kad jau viskas, ramiai galime važiuoti namo. Transfegerešanas pravažiuotas iš 2 pusių, begalė nuotraukų, bet laikas buvo pasiimti krepšius ir judėti link namų.
Nusileidus įvažiavome į karščio bangą, kuri mus sekino iki pat Deva miesto. Nuo ten įgavome antrą kvėpavimą ir su vėjeliu pasiekėme Oradea. Verta atkreipti dėmesį į 76 kelią nuo Deva iki Oradea. Daug greitų vingių, nauja danga, nedidelis eismo intensyvumas, nors vaizdų ir mažiau, bet puikiai tinka smagiam prasivažiavimui. Užsisakėme nakvynę su baseinu, kuriame atsigaiviname po tikrai ilgos dienos.
28d - birželio 30d, ketvirtadienis
Oradea-Lublin
Beliko tranzitas namo. Vengėme greitkelių ir ramiai sau judėjome link Lietuvos. Dar sustojome paskutinei nakvynei Malibu Lublin ir pasimėgavome sočia lenkiška vakariene.
29d - liepos 1d, penktadienis
Lublin-Vilnius
Paskutiniai kilometrai Lenkijoje ir štai mes Lietuvoje.
Matyt trip1 po 10t km nusinulina, nes grįžus rodė tik 1100 km. Tai per mėnesį įveikta apie 11t kilometrų, vidutinės kuro sąnaudos apie 4,5l. Kelionė intensyvesnė nei planuota, bet jos metu buvo daug naujų dalykų, patyrimų, vaizdų, kas kėlė begalę emocijų. Pamačiau daugiu nei tikėjausi, įgauta daug patirties. Nors nesu daug keliavęs ir dar yra daug naujų krypčių, bet tikiu, kad ateity į kelias šio nuotykio metu aplankytas vietas tikrai sugrįšiu.
Dabar prisijungę
Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra