La Troškinys 2018
La Troškinys 2018
Sveiki! Norime pasidalinti šių metų kelionės įspūdžiais Bandysime šį džiaugsmą pasidalinti su Donce (forume žinomas kaip Plasnart): aš įkelsiu tekstuką, o jis dienos maršrutą ir foto Tekste gali pasitaikyti vienas kitas necenzūrinis išsireiškimas, ar jo trumpinys- tai viso labo yra meninės raiškos priemonės tikrajai kelionės nuotaikai atskleisti.
Komandos sudėtis, motociklai, aplankytos šalys (šiek tiek statistikos)
2 motociklininkai (Donatas, Domas), 1 motociklinininkas namuose prie kompo (turistux)
2 motociklai (Honda Africa Twin, Honda Transalp)
Maršrutas: Lietuva, Lenkija, Čekija, Vokietija, Austrija, Šveicarija, Italija, Prancūzija, Italija, Prancūzija, Italija, Prancūzija, Italija ... Austrija, Čekija, Lenkija, Lietuva.
Liepos 16 – 28 (13 dienų)
Atstumas apie 5700 km
Vietoje įžangos
Kartais atrodo, kad važiuoti nebeįdomu, nebelinksma, nebe tas motociklas ir kitaip ne... Panaši nuotaika buvo šį pavasarį, kai su Donatu (toliau Donce) pusiau juokais, pusiau rimtai vis pasirašinėdavom, kad kažkur judėsim dviese. Praeitais metais Italijos aukštikalnėse pabandėm įveikti neasfaltuotą perėją ir ji užkabino. Nors daugelis pažįstamų tikino, kad Alpėse žvyro ir padorių šunkelių nėra, Adventure Bike Rider žurnale rasta užuomina apie Italijoje vykstantį soft enduro renginuką tapo kelionės leitmotyvu. Į renginį spėti šansų neturėjome, bet Donce „atkasė“ renginio tracką, pridėjo papildomų „razinų“ iš dangerousroads.org, ir taip po truputį atsirado „planas chuliganas“ .
Pradžia
Nusprendžiam apsieti be nuoseklių maršrutų kūrimo, išankstinių nakvynių rezervavimų ar panašiai- sutariam imti palapines ir būti kuo labiau spontaniški. Pagalvojam, kad keliaujant šoninės dėžės bus rakštis subinėj- pasiliekam tik centrines, prisirišam neperšlampamus maišus ir nieko per daug nesitikėdami susitinkam Lazdijuose iš kurių (eilinį kartą išgėrus kavos ir pripildžius bakus) startuojame.
1 diena
Pajudėjus per Lenkiją viena degalinė keičia kitą, puikius flakus ne tokie puikūs makdonaldo patiekalai, remontuojamus ruožus- puikios autostrados. Man reikia prisiminti techniką kaip daugiau mažiau prisivyti africą- dešinę rankeną dažnai suku „iki dugno“, apsukos vis kyla iki raudonos ribos. Atrodo, kad vienintelis dienos rūpestis- greičiau suvynioti likusius kilometrus iki nakvynės Vroclave ir neužmigti už vairo. Kol.. Autostradoje nemažu greičiu lenkiant fūrą dingsta trauka, pamirksi FI lemputė, apsukų rodyklė užstringa vienoje vietoje, užgesta variklis. Neprisimenu kaip atsiduriu kelkraštyje. Pasistūmiu transalpą keliasdešimt metrų atgal iki prie tilto esančios avarinės aikštelės. Telefonas visiškai išsikrovęs ir atsisako krautis. Galvoju: blem, nu va ištikimasis transalpas pavedė tokioj vietoj.. Šūdas.. Jau pradedu galvoti kaip reiks evakuotis iš šitos šiknaskylės.. Ilgai besitvenkę debesys praplyšta ir pradeda pilti kaip iš kibiro. Kol apsirengiu lietaus aprangą esu kiaurai šlapias. Po kojom teka upeliai, pro šoną lekia fūros ir gs‘ai. ZJB- tikras ADV! Saugiklių šį kartą neįsidėjau, vienintelis kas šauna į galvą- patikrinti akumuliatoriaus klėmus. Minusas laisvokas. Paveržiu ir transalpas atgyja. Atgyja ir telefonas, parašau Doncei žinutę, kad judu į priekį iki pirmos aikštelės ar parašau iš aikštelės- nebeprisimenu. Sutinku italą su senu transalpu, kuris pavėsinėje pavaišina kava. Atvaro Donce- pasipasakoju savo istoriją- jis savo, kaip jo sustojusio, per plauką vos nesutraiškė fūra. Sutemus pasiekiam moteliuką “easy rider” ar pan, kur šeimininkas atkelia vartus, o vėliau grįžta ir šeimininkė su gs650... Žmonės visą gyvenimą pragyvenę Varšuvoje prikėlė paveldėtą tėvų namą ir įkūrė moteliuką- super. Superinė atmosferą už žemiausią kainą! Pavalgom kažkokių nesąmonių iš vietinės parduotuvės ir krentam miegot. Gėris tęst kelionę. Ai, dar turbūt prieš miegą išsivalom dantis
Komandos sudėtis, motociklai, aplankytos šalys (šiek tiek statistikos)
2 motociklininkai (Donatas, Domas), 1 motociklinininkas namuose prie kompo (turistux)
2 motociklai (Honda Africa Twin, Honda Transalp)
Maršrutas: Lietuva, Lenkija, Čekija, Vokietija, Austrija, Šveicarija, Italija, Prancūzija, Italija, Prancūzija, Italija, Prancūzija, Italija ... Austrija, Čekija, Lenkija, Lietuva.
Liepos 16 – 28 (13 dienų)
Atstumas apie 5700 km
Vietoje įžangos
Kartais atrodo, kad važiuoti nebeįdomu, nebelinksma, nebe tas motociklas ir kitaip ne... Panaši nuotaika buvo šį pavasarį, kai su Donatu (toliau Donce) pusiau juokais, pusiau rimtai vis pasirašinėdavom, kad kažkur judėsim dviese. Praeitais metais Italijos aukštikalnėse pabandėm įveikti neasfaltuotą perėją ir ji užkabino. Nors daugelis pažįstamų tikino, kad Alpėse žvyro ir padorių šunkelių nėra, Adventure Bike Rider žurnale rasta užuomina apie Italijoje vykstantį soft enduro renginuką tapo kelionės leitmotyvu. Į renginį spėti šansų neturėjome, bet Donce „atkasė“ renginio tracką, pridėjo papildomų „razinų“ iš dangerousroads.org, ir taip po truputį atsirado „planas chuliganas“ .
Pradžia
Nusprendžiam apsieti be nuoseklių maršrutų kūrimo, išankstinių nakvynių rezervavimų ar panašiai- sutariam imti palapines ir būti kuo labiau spontaniški. Pagalvojam, kad keliaujant šoninės dėžės bus rakštis subinėj- pasiliekam tik centrines, prisirišam neperšlampamus maišus ir nieko per daug nesitikėdami susitinkam Lazdijuose iš kurių (eilinį kartą išgėrus kavos ir pripildžius bakus) startuojame.
1 diena
Pajudėjus per Lenkiją viena degalinė keičia kitą, puikius flakus ne tokie puikūs makdonaldo patiekalai, remontuojamus ruožus- puikios autostrados. Man reikia prisiminti techniką kaip daugiau mažiau prisivyti africą- dešinę rankeną dažnai suku „iki dugno“, apsukos vis kyla iki raudonos ribos. Atrodo, kad vienintelis dienos rūpestis- greičiau suvynioti likusius kilometrus iki nakvynės Vroclave ir neužmigti už vairo. Kol.. Autostradoje nemažu greičiu lenkiant fūrą dingsta trauka, pamirksi FI lemputė, apsukų rodyklė užstringa vienoje vietoje, užgesta variklis. Neprisimenu kaip atsiduriu kelkraštyje. Pasistūmiu transalpą keliasdešimt metrų atgal iki prie tilto esančios avarinės aikštelės. Telefonas visiškai išsikrovęs ir atsisako krautis. Galvoju: blem, nu va ištikimasis transalpas pavedė tokioj vietoj.. Šūdas.. Jau pradedu galvoti kaip reiks evakuotis iš šitos šiknaskylės.. Ilgai besitvenkę debesys praplyšta ir pradeda pilti kaip iš kibiro. Kol apsirengiu lietaus aprangą esu kiaurai šlapias. Po kojom teka upeliai, pro šoną lekia fūros ir gs‘ai. ZJB- tikras ADV! Saugiklių šį kartą neįsidėjau, vienintelis kas šauna į galvą- patikrinti akumuliatoriaus klėmus. Minusas laisvokas. Paveržiu ir transalpas atgyja. Atgyja ir telefonas, parašau Doncei žinutę, kad judu į priekį iki pirmos aikštelės ar parašau iš aikštelės- nebeprisimenu. Sutinku italą su senu transalpu, kuris pavėsinėje pavaišina kava. Atvaro Donce- pasipasakoju savo istoriją- jis savo, kaip jo sustojusio, per plauką vos nesutraiškė fūra. Sutemus pasiekiam moteliuką “easy rider” ar pan, kur šeimininkas atkelia vartus, o vėliau grįžta ir šeimininkė su gs650... Žmonės visą gyvenimą pragyvenę Varšuvoje prikėlė paveldėtą tėvų namą ir įkūrė moteliuką- super. Superinė atmosferą už žemiausią kainą! Pavalgom kažkokių nesąmonių iš vietinės parduotuvės ir krentam miegot. Gėris tęst kelionę. Ai, dar turbūt prieš miegą išsivalom dantis
Paskutinį kartą redagavo domas 2018-09-12 18:00, redaguota 1 kartą.
La Troškinys 2018
1 DIENOS maršrutas
Jau nebe pirmi iš Lietuvos, bet uždėjome ir mes ant viešbutuko ("Easy Rider Hostel") žemelapio savo vėlevėles
Jau nebe pirmi iš Lietuvos, bet uždėjome ir mes ant viešbutuko ("Easy Rider Hostel") žemelapio savo vėlevėles
HONDA CRF1000
La Troškinys 2018
Donce, pagalvojau, kad taip ir nežinau kodėl mūsų kelionė vadinasi La Troškinys. Ar tu iš karto numatei, kad daugiausia valgysim troškintus konservus, ar tai kaip nors susiję su troškiniu ar troškuliu?
2 diena
Ak, kaip smagu, kai keliaujant motociklu tave pabudina lietaus barbenimas į palangę, o atsikėlus nepavyksta pamatyti net giedro dangaus ruoželio! Nu bet čia ne šūdiniausias scenarijus- nereikia pakuotis šlapių palapinių ar ant šlapių rūbų rengtis lietaus aprangos... Suvalgom kuklius pusrytėlius (už tokią nakvynės kainą jie karališki), išklausom šeimininkės planų lėkti į Nordkapą, pasimojuojam ir pirmyn.
Donce ilgai negali važiuoti autostrada, įtariu jam prasideda alergija, gal niežulys- nu kažkas panašaus. Nusukam, važiuojam gražiais kalvotais keliukais. Jaukiam restoraniuke, sedėdami su lietaus aprangom po skėčiu, pasišildom kokybiškais fliakais ir vėl sukam rankenytes. Kadangi prie sriubos deserto neėmėm- pasismaginam truputį nachališkai lenkdami olandus su ducačiais (kirsdami dvigubas ištisines stengiamės važiuoti per jų vidurį arba bent jau nerodyti posūkių, kad nesiskaitytų kaip lenkimas). Prie šviesoforų “atsiperka” šoninių dėžių nebuvimas, pridėjus “nepraustaburnišką“ rytų Europos mentalitetą tikrai “nestovime vetoje”, o kai beviltiškai atsilieku, Africa truputį prilėtina tempuką.
Turbūt Čekijos vidury išsigiedrina, pradeda šilti. Pradedu nervinti Doncę- tai man per šilta, tai per šalta- stoju apsirengti arba nusirengti. Jis taip smarkiai nesivargina- tiesiog atsisega striukę, kuri plėvesuoja per pusę kelio ir gąsdina vairuotojus (gal nuo to plėvesavimo- plazdėjimo ir slapyvardis Plasnartas??)
Pasiekiam Čekijos- Vokietijos sieną. Iškart pakyla nuotaika- keliuke po truputį atsiranda ištvirkimo ženklų. Nusėdam pakėlės užeigoje, užsisakom po hamburgerį, mums iš tolo moja pakelės diva. Gerai, kad iš toli ir nematom josios veido...Dabar pasienis sutvarkytas, bet norėčiau nusikelti 20-25 metus atgal ir pamatyti kas per kurvynėlis čia dėjosi. Kol užkandžiaujam mašinos vis stabteli klustelti merginos kainos, bet kaip suprantam, prekyba nekažką... Ramybė ir gera nuotaika. Pasiekiam kempingą Vokietijoje, savininkas vietoj labas vakaras iš karto Doncei pradeda porinti, kad irgi turi seną africą, nu bet nauja gi daug geresnė- taip toliau ir panašiai. Galvoju: „apsišikit abudu, mano sekantis motociklas irgi bus toks, apie kurį kekviena močiutė turės ką pasakyti ir ko paklausti“!!! Kempinge daug jaunimo. Jie lyg ir bando statytis palapines, lyg kūrenti laužą, bet, atrodo, daugiausia laiko praleidžia braukydami. Visos merginos su džemperiais, bet labai jau trumpais šortais- mąstau kas čia darosi: gal jų rankos šąla, o kojos dega ?! Taip nieko ir nesupratę einam gult. Ai, prieš tai išsivalom dantis
2 diena
Ak, kaip smagu, kai keliaujant motociklu tave pabudina lietaus barbenimas į palangę, o atsikėlus nepavyksta pamatyti net giedro dangaus ruoželio! Nu bet čia ne šūdiniausias scenarijus- nereikia pakuotis šlapių palapinių ar ant šlapių rūbų rengtis lietaus aprangos... Suvalgom kuklius pusrytėlius (už tokią nakvynės kainą jie karališki), išklausom šeimininkės planų lėkti į Nordkapą, pasimojuojam ir pirmyn.
Donce ilgai negali važiuoti autostrada, įtariu jam prasideda alergija, gal niežulys- nu kažkas panašaus. Nusukam, važiuojam gražiais kalvotais keliukais. Jaukiam restoraniuke, sedėdami su lietaus aprangom po skėčiu, pasišildom kokybiškais fliakais ir vėl sukam rankenytes. Kadangi prie sriubos deserto neėmėm- pasismaginam truputį nachališkai lenkdami olandus su ducačiais (kirsdami dvigubas ištisines stengiamės važiuoti per jų vidurį arba bent jau nerodyti posūkių, kad nesiskaitytų kaip lenkimas). Prie šviesoforų “atsiperka” šoninių dėžių nebuvimas, pridėjus “nepraustaburnišką“ rytų Europos mentalitetą tikrai “nestovime vetoje”, o kai beviltiškai atsilieku, Africa truputį prilėtina tempuką.
Turbūt Čekijos vidury išsigiedrina, pradeda šilti. Pradedu nervinti Doncę- tai man per šilta, tai per šalta- stoju apsirengti arba nusirengti. Jis taip smarkiai nesivargina- tiesiog atsisega striukę, kuri plėvesuoja per pusę kelio ir gąsdina vairuotojus (gal nuo to plėvesavimo- plazdėjimo ir slapyvardis Plasnartas??)
Pasiekiam Čekijos- Vokietijos sieną. Iškart pakyla nuotaika- keliuke po truputį atsiranda ištvirkimo ženklų. Nusėdam pakėlės užeigoje, užsisakom po hamburgerį, mums iš tolo moja pakelės diva. Gerai, kad iš toli ir nematom josios veido...Dabar pasienis sutvarkytas, bet norėčiau nusikelti 20-25 metus atgal ir pamatyti kas per kurvynėlis čia dėjosi. Kol užkandžiaujam mašinos vis stabteli klustelti merginos kainos, bet kaip suprantam, prekyba nekažką... Ramybė ir gera nuotaika. Pasiekiam kempingą Vokietijoje, savininkas vietoj labas vakaras iš karto Doncei pradeda porinti, kad irgi turi seną africą, nu bet nauja gi daug geresnė- taip toliau ir panašiai. Galvoju: „apsišikit abudu, mano sekantis motociklas irgi bus toks, apie kurį kekviena močiutė turės ką pasakyti ir ko paklausti“!!! Kempinge daug jaunimo. Jie lyg ir bando statytis palapines, lyg kūrenti laužą, bet, atrodo, daugiausia laiko praleidžia braukydami. Visos merginos su džemperiais, bet labai jau trumpais šortais- mąstau kas čia darosi: gal jų rankos šąla, o kojos dega ?! Taip nieko ir nesupratę einam gult. Ai, prieš tai išsivalom dantis
Paskutinį kartą redagavo domas 2018-09-13 14:34, redaguota 2 kartus.
La Troškinys 2018
2 DIENOS maršrutas
Lia troškiniu pavadinau, nes pradžiai nebuvo aišku ko norisi ir tai turėjo būti įvairių ingradientų mišinys priklausantis nuo kelionės dalyvių norų. Ir turiu pasakyti gavosi gan įvairių prieskonių ir kas svarbiausiai geras!
P.s. Kempingo savininkas buvo labai supratingas (gal dėlto, kad jau spėjo "sušilti"): į klausimą "kur čia geriamas vanduo?" pasiūlė prisėsti prie stalo ir išlenkti alaus
Lia troškiniu pavadinau, nes pradžiai nebuvo aišku ko norisi ir tai turėjo būti įvairių ingradientų mišinys priklausantis nuo kelionės dalyvių norų. Ir turiu pasakyti gavosi gan įvairių prieskonių ir kas svarbiausiai geras!
P.s. Kempingo savininkas buvo labai supratingas (gal dėlto, kad jau spėjo "sušilti"): į klausimą "kur čia geriamas vanduo?" pasiūlė prisėsti prie stalo ir išlenkti alaus
HONDA CRF1000
La Troškinys 2018
3 diena (negaliu patikėt, kad jau trečia)
Keliamės. Turbūt ir vėl Donce mane pažadina- jis vyresnis, jam reikia anksčiau keltis… Vėl rytinių košių, kavų virimas, palapinių džiovinimas, pakavimasis… Donces palatkė viensluoksnė, tai perpus greičiau išdžiūna. Blemba, kaip norėčiau, kad jį vieną naktį gerai išlytų, kiaurai permerktų “iki paskutinio triusikų siūlo”, tada tikrai “atsipirktų” mano dvisluoksnė palapinė! Bet jam PX, jis turi pripučiamą čiužinį ir jei šone susidaro bala, per daug nepergyvena. Ai, čia gal dėl to, kad jis žemaitis?
Nu, artėjam prie Miuncheno. Ką aš žinau, vien BMW gamyklos. Rimtai. Sunku net įsivaizduot kaip turint tiek pajėgumų dalį mocų visvien reik gamint Kinijoj.
Nusigaunam iki BMW muziejaus, karšta. Bilietą pardavusi mergina mus užkalbina lietuviškai. Jėga! Aišku visur aplinkuj priparkuota milijonas mocų, bet daugiausia gs’ų- čia gi jų Meka. Tikras gs’čikas turi atvažiuot čia “sukalbėt poteriuką”. Rimtai. Kitaip nesiskaito.
Apeinam ekspoziciją. Gėris pamatyt keletą retų mašinų modelių. 1985 (ar pan.) “ėmkė chuligankė” su papūstom arkom- fantastiška! Negaliu atplėšti akių nuo originalios M1- puikus itališko dizaino ir vokiškos inžinerijos rezultatas. O kur dar specialus Andy Warhol išdažymas- visiškas kosmosas!
Nu faini tie bėmsai iš Dakaro. Susipažystam su gs‘o seneliais ir proproseneliais. Dar kartą pasigrožiu nerealiu R 80 G/S (ar reikia daugiau?) Donce inžinieriaus akim apžiūri lėktuvų ir formulių variklius- bendrais bruožais esmę paaiškina ir man.
Tiltu pereinam iki kitą gatvės pusę- kur gali pamatyti, pasėdėt, pačiupinėt beveik visus naujus BMW mašinų ir mocų modelius. Visur žiauriai daug žmonių iš Azijos. Nu apsižiūrim, pasėdim, pasimatuojam. Nauji 750 ir 850 kažkaip per daug neįtikina, tie visi su 1200 ir daugiau truputį ne iš mūsų galaktikos. Simpatiškas R nine T urban GS, visai suprantamas 310 GS dydis. Man pats baisiausias modelis- pyrda C400X- kokia tai kinietiška ŽAS... Pažiūrim per teliką epizodų iš gs trophy ir pabaigai papliurpiam apie sėkmingą BMW marketingą.
Bandom išsifiltrinti iš Miuncheno. Ragas. Tarpai siauri- spaudžia, nepraleidžia, gazuoja kai velniai. Vokiškos tvarkos samprata ne mums, bent jau ne man. Degalinėj už miesto vandens butelys- 3 eur. Nu jau ne! Prisėdę ant bortelio pasistiprinam šprotais, kol mus įdėmiai apžiūrinėja iš turistinio autobuso išlipę guvūs pensininkai ant primuso pasikaitinam bomžpaketų,. I vėl į autobaną. Tik spėk trauktis!!! Pasiekiam Austriją, tarsi gražu, bet nėra nuotaikos ir neįdomu. Vėl susirandam kempingą, išsivalom dantis ir einam gult. Ai, nu ir visur labai daug gs‘ų
Keliamės. Turbūt ir vėl Donce mane pažadina- jis vyresnis, jam reikia anksčiau keltis… Vėl rytinių košių, kavų virimas, palapinių džiovinimas, pakavimasis… Donces palatkė viensluoksnė, tai perpus greičiau išdžiūna. Blemba, kaip norėčiau, kad jį vieną naktį gerai išlytų, kiaurai permerktų “iki paskutinio triusikų siūlo”, tada tikrai “atsipirktų” mano dvisluoksnė palapinė! Bet jam PX, jis turi pripučiamą čiužinį ir jei šone susidaro bala, per daug nepergyvena. Ai, čia gal dėl to, kad jis žemaitis?
Nu, artėjam prie Miuncheno. Ką aš žinau, vien BMW gamyklos. Rimtai. Sunku net įsivaizduot kaip turint tiek pajėgumų dalį mocų visvien reik gamint Kinijoj.
Nusigaunam iki BMW muziejaus, karšta. Bilietą pardavusi mergina mus užkalbina lietuviškai. Jėga! Aišku visur aplinkuj priparkuota milijonas mocų, bet daugiausia gs’ų- čia gi jų Meka. Tikras gs’čikas turi atvažiuot čia “sukalbėt poteriuką”. Rimtai. Kitaip nesiskaito.
Apeinam ekspoziciją. Gėris pamatyt keletą retų mašinų modelių. 1985 (ar pan.) “ėmkė chuligankė” su papūstom arkom- fantastiška! Negaliu atplėšti akių nuo originalios M1- puikus itališko dizaino ir vokiškos inžinerijos rezultatas. O kur dar specialus Andy Warhol išdažymas- visiškas kosmosas!
Nu faini tie bėmsai iš Dakaro. Susipažystam su gs‘o seneliais ir proproseneliais. Dar kartą pasigrožiu nerealiu R 80 G/S (ar reikia daugiau?) Donce inžinieriaus akim apžiūri lėktuvų ir formulių variklius- bendrais bruožais esmę paaiškina ir man.
Tiltu pereinam iki kitą gatvės pusę- kur gali pamatyti, pasėdėt, pačiupinėt beveik visus naujus BMW mašinų ir mocų modelius. Visur žiauriai daug žmonių iš Azijos. Nu apsižiūrim, pasėdim, pasimatuojam. Nauji 750 ir 850 kažkaip per daug neįtikina, tie visi su 1200 ir daugiau truputį ne iš mūsų galaktikos. Simpatiškas R nine T urban GS, visai suprantamas 310 GS dydis. Man pats baisiausias modelis- pyrda C400X- kokia tai kinietiška ŽAS... Pažiūrim per teliką epizodų iš gs trophy ir pabaigai papliurpiam apie sėkmingą BMW marketingą.
Bandom išsifiltrinti iš Miuncheno. Ragas. Tarpai siauri- spaudžia, nepraleidžia, gazuoja kai velniai. Vokiškos tvarkos samprata ne mums, bent jau ne man. Degalinėj už miesto vandens butelys- 3 eur. Nu jau ne! Prisėdę ant bortelio pasistiprinam šprotais, kol mus įdėmiai apžiūrinėja iš turistinio autobuso išlipę guvūs pensininkai ant primuso pasikaitinam bomžpaketų,. I vėl į autobaną. Tik spėk trauktis!!! Pasiekiam Austriją, tarsi gražu, bet nėra nuotaikos ir neįdomu. Vėl susirandam kempingą, išsivalom dantis ir einam gult. Ai, nu ir visur labai daug gs‘ų
-
- Pranešimai: 119
- Užsiregistravo: 2016-04-22 10:14
- Karma: 124
La Troškinys 2018
aufiderzein
Paskutinį kartą redagavo Mr. Masta Kila 2022-02-04 12:23, redaguota 1 kartą.
La Troškinys 2018
3 DIENOS maršrutas
Nesužavėjo manęs agresyvūs neriboto greičio autobanai - nesaugu... taip ir norisi kuo greičiau iš jų išsukti. Mieste scootų ir mocų labai nedaug dėl labai paprastos priežasties - pasirodo dėl siaurų juostų labai sudėtinga filtrintis...
P.S. kogero tą dieną pridarėm daugiausiai nuotraukų, nes kitu laiku nebuvo kada - reikėjo važiuoti
Nesužavėjo manęs agresyvūs neriboto greičio autobanai - nesaugu... taip ir norisi kuo greičiau iš jų išsukti. Mieste scootų ir mocų labai nedaug dėl labai paprastos priežasties - pasirodo dėl siaurų juostų labai sudėtinga filtrintis...
P.S. kogero tą dieną pridarėm daugiausiai nuotraukų, nes kitu laiku nebuvo kada - reikėjo važiuoti
HONDA CRF1000
La Troškinys 2018
Tai turejote po palapine kiekvienas sau?
Keistai...
O kaip pasisedejimai palatkej ir pasilpepejimai, kol netruksi?
Keistai...
O kaip pasisedejimai palatkej ir pasilpepejimai, kol netruksi?
Keturi ratai vežioja kuną, o du ratai - sielą.
La Troškinys 2018
draginoid rašė:Žinutės nuoroda Tai turejote po palapine kiekvienas sau?
Keistai...
O kaip pasisedejimai palatkej ir pasilpepejimai, kol netruksi?
Kad taip visada keliaujam, todėl neatrodo keistai... Paplepėjimams buvo pakankamai laiko sustojus, hikinant, prie laužo ir siaip palapinės gerai praleidžia garsą tai komunikacijai netrukdė. Greičiau reikdavo sakyti, kad jau baigiam pliurpti ir laikas miegoti
HONDA CRF1000
La Troškinys 2018
Mr. Masta Kila dėl palapinės:
Kai rinkausi vienas pagrindinių kriterijų buvo, kad pakuotės ilgis būtų apie 40cm ir tilptų į šoninę dėžę- daugelis palapinių supakuotos yra ilgesnės. Pagrindinis bajeris kaip pasiektas mažas svoris ir kompaktiškumas- dugnas ne iš armuoto politileno (ar austo, nežinau kaip tiksliai pavadinti), o iš panašios medžiagos kaip pati palapinė. Kol kas šis aspektas nepatogumų nesukėlė. Vietos man ir daiktam yra truputį daugoka- nemažam prieangyje galiu susidėti batus, guminį maišą ir pan- viduj erdviau nei erdvu. Kas mane truputį erzina, tai pati konstrukcija su dviem nepriklausomom arkom; t.y palapinė neatitampyta kuoliukais nestovi. Kartais smagu surinkti kupolą, padėti į vieną, kitą vietą, pagalvoti kur geriau statyti, kartais pagrindas kietas ir kuoliukai sunkiai sminga ar iš vis nesminga. Šoninis įėjimas irgi truputuką erzina, bet galima priprasti. Kuoliukai aliuminiai, greitai linksta. Su kažkokia turbo nuolaida mokėjau apie 100 eur, tai palyginus su kitais gamintojais nėra labai daug. Ar pirkčiau dar kartą- ne. Ieškočiau dar mažesnės ir lengvesnės vienvietės, tokios konstrukcijos, kad karkasas galėtų stovėti ir be kuoliukų, pasidomėčiau gal yra kokybiškų viensluoksnių
draginoid, aš pradėdamas keliauti mocu irgi galvojau, kad logiškiau imti vieną paplapinę, bet paskui supratau, kad besitrinant dvi- tris savaites kartu, norisi bent kiek sąlyginio privatumo, kad ryte nereiktų atsirinkinėti kur kieno kojinės, o naktį einant nusičiurkšt neužmint kaimynui ant galvos
Kai rinkausi vienas pagrindinių kriterijų buvo, kad pakuotės ilgis būtų apie 40cm ir tilptų į šoninę dėžę- daugelis palapinių supakuotos yra ilgesnės. Pagrindinis bajeris kaip pasiektas mažas svoris ir kompaktiškumas- dugnas ne iš armuoto politileno (ar austo, nežinau kaip tiksliai pavadinti), o iš panašios medžiagos kaip pati palapinė. Kol kas šis aspektas nepatogumų nesukėlė. Vietos man ir daiktam yra truputį daugoka- nemažam prieangyje galiu susidėti batus, guminį maišą ir pan- viduj erdviau nei erdvu. Kas mane truputį erzina, tai pati konstrukcija su dviem nepriklausomom arkom; t.y palapinė neatitampyta kuoliukais nestovi. Kartais smagu surinkti kupolą, padėti į vieną, kitą vietą, pagalvoti kur geriau statyti, kartais pagrindas kietas ir kuoliukai sunkiai sminga ar iš vis nesminga. Šoninis įėjimas irgi truputuką erzina, bet galima priprasti. Kuoliukai aliuminiai, greitai linksta. Su kažkokia turbo nuolaida mokėjau apie 100 eur, tai palyginus su kitais gamintojais nėra labai daug. Ar pirkčiau dar kartą- ne. Ieškočiau dar mažesnės ir lengvesnės vienvietės, tokios konstrukcijos, kad karkasas galėtų stovėti ir be kuoliukų, pasidomėčiau gal yra kokybiškų viensluoksnių
draginoid, aš pradėdamas keliauti mocu irgi galvojau, kad logiškiau imti vieną paplapinę, bet paskui supratau, kad besitrinant dvi- tris savaites kartu, norisi bent kiek sąlyginio privatumo, kad ryte nereiktų atsirinkinėti kur kieno kojinės, o naktį einant nusičiurkšt neužmint kaimynui ant galvos
La Troškinys 2018
draginoid, ar supratai del 2-ju palapiniu? Kai pirma karta keliavom kartu, pasakiau, kad velniop papildoma svori, bet miegu as vienas
Beverly 350 ST
La Troškinys 2018
Keista..
Keliavom ir desimt dienu. bet su viena palatke.. Viskas ok budavo. Aisku kelios dienos is tu budavo viesbutukai.
Paieskosiu fotkiu, kur glaudziames tryse nemazi palapineje
gal cia
Vat cia tai lafaaa
Keliavom ir desimt dienu. bet su viena palatke.. Viskas ok budavo. Aisku kelios dienos is tu budavo viesbutukai.
Paieskosiu fotkiu, kur glaudziames tryse nemazi palapineje
gal cia
Vat cia tai lafaaa
Keturi ratai vežioja kuną, o du ratai - sielą.
La Troškinys 2018
Ne miegas čia, o šprotai kokie tai Ir taip palapinėj miegas ne super, o šitaip tai visai...
Beverly 350 ST
La Troškinys 2018
draginoid, superinė foto!
4 diena
Nelabai idomi Austrija, dar neįdomesnė Šveicarija. Turbūt važiuojam per visokius superinius pass‘us. Bet karšta, brangu, nuobodu. Kava kainuoja tiek, kad dingsta noras ją gerti. Šveicarijoje apsistojam skurdžiam kempinge už lenkiško viešbučio su pusryčiais kainą. Paklausiam kiek kainuotų pavalgyt ir vėl einam virti bomžpaketų. Šalia ilsisi jauni vokietukai, keliaujantys su 125‘ukais. Visą vakarą prasėdi prie palatkės su telefonais, ryte irgi nepaleidžia išmanumo iš rankų. Jo, pasaulis keičiasi!
5 diena
Galutinai atsibosta Šveicarija. Bandom nusukti į kalnų šunkelius. Visi bandymai baigiasi atsirėmimu į elektrinius piemenis su užrašais „privat“. Vienoj vietoj vartelius saugo žilas „piemenukas“ su nauja Q7 ir šautuvu ant sėdynės.. NU I NA!!!
Pasiekiam Italiją. Donce žvengia, kad iš mano veido labai matosi, kad mes Italijoj. Nu ir kas? Neslepiu, man čia patinka labiau negu Vokietijoj, Austrijoj ir Šveicarijoj kartu sudėjus. Gerai, kad nors jau žino, kad aš niekur nevažiuosiu normaliai neužsiturbinęs espressu. Nu paiimam ir picos. Vakaras, lyja. Užsistatom navigacijoj kokį tai kempingą, bet nuvarę randam stadiono kompleksą. Laukiam kol ištuštėja ir prigulam ant suoliukų, Bet suoliukai po stogu, o man dar ir pavyksta okupuoti ir namelį- pavėsinę. Ryte Donce gal ne toks linksmas kaip visada, bet pats kaltas, kad tingėjo iš moco išsitraukt miegmaišį. Aš tikrai normaliai nusnaudžiau. Ai, neprisimenu ar valėmės dantis
6 diena
Ryte pakėlės viešbutuke normaliai užsiboostinam kruasanais su kava. Po nakties ant suoliuko, normalus tualetas atrodo “kažkas tokio”. Pataisę nuotaiką judam pro begalinius miestelius į Prancūziją, kur Donce turi paruošęs tikrą išbandymą (man šakės!). Prancūzijoje paliekam pagrindinį kelią ir pradedam kilti... Iš pradžių siaurais išdaužytais asfaltais su akmenukais posūkiuose. Pasiekiam slidinėjimo kurortą. Kylam toliau, kol privažiuojam žvyro keliukus keltuvų aptarnavimui. Žvyrkeliukus keičia šviežiai sustumdyti skaldos šunkeliukai (turbūt po kiekvienos žiemos dalis jų būna nuplauta). Tirpsta sniegas, po kojomis teka upeliai- važiuoti darosi minkštoka.. Donce vis ženklais klusteli ar judam aukštyn- aš linksiu galva, nors bijau, kad nereiktų stoti išsikratyti kelnių. Vienam posūkyje sutariam, kad tikrai užteks. Bet pasirodo, užteks su mocais, toliau kopsim pėstute (bijau ginčytis su užsispyrusiais žemaičiais- reikia tai reikia..) Pakeliui randame aplūžusių lazdų, tai šiek tiek palengvina reikalą. Užropojam iki viršūnės- Col du Bouchet 3000m. Pasifotkinam, suprantam, kad tai nėra mūsų ieškota perėja ir leidžiamės žemyn. Nuo išretėjusio deguonies sukasi galva. Kažko trūksta... suprantu, kad nematom nei vieno gs‘o... Slėnyje pastebim besisukiojantį Land roverį, patikslinę duomenis navigacijoje, bandom leistis ir toliau ieškoti perėjos. Šis kelias dar sudėtingesnis, nu bet bandau „varit kaip viras“- kažkas gaunasi. Pakeliui sutinkam besileidžiantį vokietį su Landroveriu, kuris mus įtikina, kad kilti tikrai nėra reikalo, perėjos čia nėra, o kelias tikrai šūdinas. Nu ok. Leidžiamės, pasilepinam šprotukais, paplepam su tuo pačiu vokiečiu, kuris paendurinęs prisikabina priekabą ir važiuoja toliau. Lekiam ir mes- šį kartą į Albervilį, kur mūsų laukia puikus nulio žvaigždučių viešbutukas. Plaunam susikaupusias kvapnias rūbų atsargas, plaunam save ir lekiam daryti sau kulinarinės šventės. Šį vakarą švenčiam hesburgeryje- sakyčiau ne taip ir blogai! Aišku valomės dantis ir gulam, tik iš veidų nedingsta tos idiotiškos šypsenos, atsiradusios nulipus nuo asfalto- prieš išsijungdami aptariam matytą šunkeliukų gausą- gal būtų visai smagu grįžti
4 diena
Nelabai idomi Austrija, dar neįdomesnė Šveicarija. Turbūt važiuojam per visokius superinius pass‘us. Bet karšta, brangu, nuobodu. Kava kainuoja tiek, kad dingsta noras ją gerti. Šveicarijoje apsistojam skurdžiam kempinge už lenkiško viešbučio su pusryčiais kainą. Paklausiam kiek kainuotų pavalgyt ir vėl einam virti bomžpaketų. Šalia ilsisi jauni vokietukai, keliaujantys su 125‘ukais. Visą vakarą prasėdi prie palatkės su telefonais, ryte irgi nepaleidžia išmanumo iš rankų. Jo, pasaulis keičiasi!
5 diena
Galutinai atsibosta Šveicarija. Bandom nusukti į kalnų šunkelius. Visi bandymai baigiasi atsirėmimu į elektrinius piemenis su užrašais „privat“. Vienoj vietoj vartelius saugo žilas „piemenukas“ su nauja Q7 ir šautuvu ant sėdynės.. NU I NA!!!
Pasiekiam Italiją. Donce žvengia, kad iš mano veido labai matosi, kad mes Italijoj. Nu ir kas? Neslepiu, man čia patinka labiau negu Vokietijoj, Austrijoj ir Šveicarijoj kartu sudėjus. Gerai, kad nors jau žino, kad aš niekur nevažiuosiu normaliai neužsiturbinęs espressu. Nu paiimam ir picos. Vakaras, lyja. Užsistatom navigacijoj kokį tai kempingą, bet nuvarę randam stadiono kompleksą. Laukiam kol ištuštėja ir prigulam ant suoliukų, Bet suoliukai po stogu, o man dar ir pavyksta okupuoti ir namelį- pavėsinę. Ryte Donce gal ne toks linksmas kaip visada, bet pats kaltas, kad tingėjo iš moco išsitraukt miegmaišį. Aš tikrai normaliai nusnaudžiau. Ai, neprisimenu ar valėmės dantis
6 diena
Ryte pakėlės viešbutuke normaliai užsiboostinam kruasanais su kava. Po nakties ant suoliuko, normalus tualetas atrodo “kažkas tokio”. Pataisę nuotaiką judam pro begalinius miestelius į Prancūziją, kur Donce turi paruošęs tikrą išbandymą (man šakės!). Prancūzijoje paliekam pagrindinį kelią ir pradedam kilti... Iš pradžių siaurais išdaužytais asfaltais su akmenukais posūkiuose. Pasiekiam slidinėjimo kurortą. Kylam toliau, kol privažiuojam žvyro keliukus keltuvų aptarnavimui. Žvyrkeliukus keičia šviežiai sustumdyti skaldos šunkeliukai (turbūt po kiekvienos žiemos dalis jų būna nuplauta). Tirpsta sniegas, po kojomis teka upeliai- važiuoti darosi minkštoka.. Donce vis ženklais klusteli ar judam aukštyn- aš linksiu galva, nors bijau, kad nereiktų stoti išsikratyti kelnių. Vienam posūkyje sutariam, kad tikrai užteks. Bet pasirodo, užteks su mocais, toliau kopsim pėstute (bijau ginčytis su užsispyrusiais žemaičiais- reikia tai reikia..) Pakeliui randame aplūžusių lazdų, tai šiek tiek palengvina reikalą. Užropojam iki viršūnės- Col du Bouchet 3000m. Pasifotkinam, suprantam, kad tai nėra mūsų ieškota perėja ir leidžiamės žemyn. Nuo išretėjusio deguonies sukasi galva. Kažko trūksta... suprantu, kad nematom nei vieno gs‘o... Slėnyje pastebim besisukiojantį Land roverį, patikslinę duomenis navigacijoje, bandom leistis ir toliau ieškoti perėjos. Šis kelias dar sudėtingesnis, nu bet bandau „varit kaip viras“- kažkas gaunasi. Pakeliui sutinkam besileidžiantį vokietį su Landroveriu, kuris mus įtikina, kad kilti tikrai nėra reikalo, perėjos čia nėra, o kelias tikrai šūdinas. Nu ok. Leidžiamės, pasilepinam šprotukais, paplepam su tuo pačiu vokiečiu, kuris paendurinęs prisikabina priekabą ir važiuoja toliau. Lekiam ir mes- šį kartą į Albervilį, kur mūsų laukia puikus nulio žvaigždučių viešbutukas. Plaunam susikaupusias kvapnias rūbų atsargas, plaunam save ir lekiam daryti sau kulinarinės šventės. Šį vakarą švenčiam hesburgeryje- sakyčiau ne taip ir blogai! Aišku valomės dantis ir gulam, tik iš veidų nedingsta tos idiotiškos šypsenos, atsiradusios nulipus nuo asfalto- prieš išsijungdami aptariam matytą šunkeliukų gausą- gal būtų visai smagu grįžti
La Troškinys 2018
HONDA CRF1000
La Troškinys 2018
7 diena
Gal būtų rytas kaip rytas, bet aš užsimanau iki Italijos važiuoti autostrada ir mokamu tuneliu. Kad būtų greičiau. Tokie mano bajeriai žiauriai nervina Donatą, bet jis stengiasi išlaikyti šaltą veidą ir nerodyti emocijų. Nu ir gerai. Nuskrendam į Italiją. 30eur už tunelį tikrai nemaloniai daug… Pasienio miestuke prasilenkiam su būreliu naujų africų- kažkas naujo ADV pasaulyje!
Kavom ir kapučinais nuskalaujam nemalonų kelių mokesčių prieskonį burnoje, užkandam kruasanais ir pradedam judėti link 2.993m aukštyje esančios Col du Sommeiller (nežinau veršūnės ar perėjos). Siaurą asfaltą keičia žvyrai, prie užtvaro mokam vaikinukui po penkis eurus už galimybę kilti pagrindiniu šunkeliu. Negi gaila- svarbu galima. Važiavimas nėra labai sudėtingas, bet netrūksta statesnių pakilimų, didesnių akmenų ar išplautų ruožų. Ganėtinai įspūdingai pasišokinėdami mus aplenkia italai su senesnėm tenerėm ir dominatorium.
Tikrai labai smagiai pakylam iki 2800m aukščio, kur mus vėl sulaiko sniegas.
Aišku, kad iki 3000m kopiam pėstute. Super! Pasifotkinam klampodami per šlapią sniegą ir leidžiamės. Donce
dar užsikabaroja į aukštesnę vietą- jam visad negana!!! Sustatom mocus ant sniego nuotraukai, tik nelabai tvirtai, nes tuoj pat nuvirsta vienas ant kito. Italų teneristai padeda su atkilojimu, nes sniege viskas truputį labiau komplikuota. Besileidžiant „išsenka baterijos“, sustojam prie kalnų upės, randam stovyklavietę su laužaviete. Aplinkui matyti ir daugiau stovyklaujančių. Pasistatom palatkes, užsikuriam laužą. Nu pagaliau tikras ADV- mocai, laužas, kalnai! Vakarojam prie laužo kiek galima ilgiau, nes naktį gali būti šalta- visgi 2000m virš jūros lygio. Temstant matom vokiečių džipų koloną apginkluotą kastuvais, gervėm… Kai pas juos visur tokia rimta tvarka reikia gi ieškot kur pasivažinėti.
Ryte Donce atsikelia sušalęs, o aš ne- gal ta jo viensluoksnė palapinė vis dėlto ne tobula ?!
O jei truputį rimčiau, tai kilimas į šitą kalną ir stovyklavimas gamtoje, buvo įsimintiniausias momentas keliaujant motociklu! Net negrįžus namo suprantu, kad kelionė pavyko (atsipirko) 100 procentų!
Gal būtų rytas kaip rytas, bet aš užsimanau iki Italijos važiuoti autostrada ir mokamu tuneliu. Kad būtų greičiau. Tokie mano bajeriai žiauriai nervina Donatą, bet jis stengiasi išlaikyti šaltą veidą ir nerodyti emocijų. Nu ir gerai. Nuskrendam į Italiją. 30eur už tunelį tikrai nemaloniai daug… Pasienio miestuke prasilenkiam su būreliu naujų africų- kažkas naujo ADV pasaulyje!
Kavom ir kapučinais nuskalaujam nemalonų kelių mokesčių prieskonį burnoje, užkandam kruasanais ir pradedam judėti link 2.993m aukštyje esančios Col du Sommeiller (nežinau veršūnės ar perėjos). Siaurą asfaltą keičia žvyrai, prie užtvaro mokam vaikinukui po penkis eurus už galimybę kilti pagrindiniu šunkeliu. Negi gaila- svarbu galima. Važiavimas nėra labai sudėtingas, bet netrūksta statesnių pakilimų, didesnių akmenų ar išplautų ruožų. Ganėtinai įspūdingai pasišokinėdami mus aplenkia italai su senesnėm tenerėm ir dominatorium.
Tikrai labai smagiai pakylam iki 2800m aukščio, kur mus vėl sulaiko sniegas.
Aišku, kad iki 3000m kopiam pėstute. Super! Pasifotkinam klampodami per šlapią sniegą ir leidžiamės. Donce
dar užsikabaroja į aukštesnę vietą- jam visad negana!!! Sustatom mocus ant sniego nuotraukai, tik nelabai tvirtai, nes tuoj pat nuvirsta vienas ant kito. Italų teneristai padeda su atkilojimu, nes sniege viskas truputį labiau komplikuota. Besileidžiant „išsenka baterijos“, sustojam prie kalnų upės, randam stovyklavietę su laužaviete. Aplinkui matyti ir daugiau stovyklaujančių. Pasistatom palatkes, užsikuriam laužą. Nu pagaliau tikras ADV- mocai, laužas, kalnai! Vakarojam prie laužo kiek galima ilgiau, nes naktį gali būti šalta- visgi 2000m virš jūros lygio. Temstant matom vokiečių džipų koloną apginkluotą kastuvais, gervėm… Kai pas juos visur tokia rimta tvarka reikia gi ieškot kur pasivažinėti.
Ryte Donce atsikelia sušalęs, o aš ne- gal ta jo viensluoksnė palapinė vis dėlto ne tobula ?!
O jei truputį rimčiau, tai kilimas į šitą kalną ir stovyklavimas gamtoje, buvo įsimintiniausias momentas keliaujant motociklu! Net negrįžus namo suprantu, kad kelionė pavyko (atsipirko) 100 procentų!
La Troškinys 2018
Aha kartais atrodo, kad esam iš skirtingų pasaulių: kas neįsivaizduoja kelionės be kavos ir senamiesčio, o kam beveik užtektų kalnų ir gamtos grožio. Bet greičiausiai kelionėse turėtų būti visko subalansuotai - kitaip nesigauna geras Lia Troškinys
Tiesa primą kartą teko savo akimis pamatyti kaip nuo viršukalnės atskilęs akmuo įspūdingai su pasišokinėjimais rieda žemyn. Ir tai matėme vos už kelių šimtų metrų. Buvus tiksliai toje vietoje pasekmės būtų buvusios tragiškos. Dar arčiau praskridusio per serpentinus akmens buvo porelė enduristų pabandžiusių per sniegą užkilti auksčiau. Viskas gerai kai tenka tik stebėti. Kalnai primena, kad už įspūdingus gamtos grožio stebėjimą kartais galima labai brangiai sumokėti...
Jei kam įdomu detaliau tai šioje viršukalnėje kiekvienais metais pirmą liepos sekmadienį vyksta enduristų su palapinėmis suvažiavimas. Nežinau kaip buvo šiais metais, bet nors ir buvome vėliau mus pakankamai anksti sustabdė dar neištirpęs sniegas (Jei nebūtų sniego įmanomas užkilimas iki viršaus apie 3000m)
Tiesa primą kartą teko savo akimis pamatyti kaip nuo viršukalnės atskilęs akmuo įspūdingai su pasišokinėjimais rieda žemyn. Ir tai matėme vos už kelių šimtų metrų. Buvus tiksliai toje vietoje pasekmės būtų buvusios tragiškos. Dar arčiau praskridusio per serpentinus akmens buvo porelė enduristų pabandžiusių per sniegą užkilti auksčiau. Viskas gerai kai tenka tik stebėti. Kalnai primena, kad už įspūdingus gamtos grožio stebėjimą kartais galima labai brangiai sumokėti...
Jei kam įdomu detaliau tai šioje viršukalnėje kiekvienais metais pirmą liepos sekmadienį vyksta enduristų su palapinėmis suvažiavimas. Nežinau kaip buvo šiais metais, bet nors ir buvome vėliau mus pakankamai anksti sustabdė dar neištirpęs sniegas (Jei nebūtų sniego įmanomas užkilimas iki viršaus apie 3000m)
HONDA CRF1000
La Troškinys 2018
Bet tai kai gerai ten buvo!!!
La Troškinys 2018
Plasnart rašė:Žinutės nuoroda Aha kartais atrodo, kad esam iš skirtingų pasaulių: kas neįsivaizduoja kelionės be kavos ir senamiesčio, o kam beveik užtektų kalnų ir gamtos grožio.
Geras ten kompotas is jusu gavosi! Ka patvirtinmo ir Motoralio rezultatai
Keturi ratai vežioja kuną, o du ratai - sielą.
La Troškinys 2018
draginoid rašė:Žinutės nuorodaPlasnart rašė:Žinutės nuoroda Aha kartais atrodo, kad esam iš skirtingų pasaulių: kas neįsivaizduoja kelionės be kavos ir senamiesčio, o kam beveik užtektų kalnų ir gamtos grožio.
Geras ten kompotas is jusu gavosi! Ka patvirtinmo ir Motoralio rezultatai
Matyt nepakenkė papildomos enduro pamokos kalnuose
HONDA CRF1000
Dabar prisijungę
Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra